Shqiperia dhe Shqiptaret

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Shko poshtė

Shqiperia dhe Shqiptaret

Mesazh nga Vizitor prej Wed 06 Jun 2007, 8:58 am

Per shqiptaret mund te thuhen fjalet me te mira dhe te levdosh kete popull eshte vertet dicka e vlefshme.Gjithkush mund te pyes "Pse?"
Ketu po ve ne pah disa nga cilesite dhe vecorite e Shqiptareve:
Tek shqiptari gjen cilesite me te rralla ne Ballkan, mosperfilljen per parane, respektin per nderin e per mbajtejen e fjales se dhene.Dhe keto shqiptaret bashkohen me guximin, trimerine,veprimtarine dhe shpirtin e gjalle dhe te hedhur.

Shqiptaret..... i perkasin nje race nga me te bukurat ne Europe dhe virtytet e tyre morale, nga me te rrallat ne Lindje, jane te denje per bukurine e tyre fizike.Ndermjet te gjitha racave ballkanike, vetem popujt e racave iliriane kane pesuar pa demtime dyndjet e huaja dhe shpesh u kane bere qendrese te ashper pushtuesve dhe vecanerisht, pushtimit me te eger, sundimit turk.

Shqiperia eshte nje vend i banuar nga njeri prej popujve me te vjeter te Europes, i cili si per mrekulli i ka ruajtur ghuhen dhe doket e tij.
Ne asnje nga popujt e Gadishullit Ballkanik ne nuk ndeshemi me virtyte te tilla aq burrerore, si ato qe verejme tek shqiptaret.Fshatari,malesori ose ushtari shqipetar duket nje zoteri i madh po ta krahasojme me fqinjet e tij ballkanike.

Ajo cka te ben me shume pershtypje eshte atdhedashuria e flakte e tere shqiptareve.dhe kur vihet ne loje liri dhe pavaresia e ketij vendi zhduken te gjitha interesat ,armiqesite midis familjeve dhe klasave te ndryshme, dallimet dhe kundershtite kulturore, partiake ose fetare.Atehere ata jane NJE.

Vizitor
Vizitor


Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Shqiperia dhe Shqiptaret

Mesazh nga Naki prej Sun 10 Jun 2007, 9:03 pm

Te lumt arla,
Sa te vjeter jemi ne Shqiptaret kane zili shume popuj te botes por ja sistemet dhe padrejtesit historike sikur dashen ta shfarosnin kete popull por jo nuk arriten.
Une do postoj tani nje koment apo shkrim per lashtesin Shqiptare dhe nese keni sugjerime apo verejtje ju lutem plotesoni ato ose korrigjoj...

Lashtesia Shqipetare
Trualli i banuar sot nga shqiptaret filloi te popullohej shume heret, qe ne epoken e paleolitit (gurit te vjeter), mbi 100 000 vjet me pare. Ne fillim u banuan to zona qe ishin ne kushte gjeiografike me te pershtatshme. Ne Shqiperi, banimet me te hershme jane vertetuar ne shpellen e Gajtanit (Shkoder), ne Konispol, ne malin e Dajtit dhe ne vendbanimin e Xares (Sarande).
Njerezit primitive jetonin ne grupe te veēuara, kryesisht neper shpella te thata,, pa lageshtire dhe te mbrojtura nga ererat. Veglat e punes i punonin me gure stralli dhe me rralle prej kocke. Prejketyre gureve me ane te ashkelzimit nxirrnin pjese me te vogla e me te mprehta guri per t'i perdorur si gerryese, shpuese etj. Si vende per te perpunuar gurin shfrytezoheshin hyrjet e shpellave dhe terrenet prane lumenjeve. Sidoqofte, veglat e asaj epoke ishin ende te thjeshta dhe te krijuara kryesisht prej guri. Njerezit primitive ushqeheshin me produkte te mbledhura ne natyre dhe me gjah kafshesh te egra. Per shkak te kushteve te veshtira ne te cilat jetonin, njerezit e paleolitit kane pasur nje mesatare jete shume te shkurter, rreth 21-30 vjeē, me nje vdekshmeri me te madhe te femijet. Lufta e perbashket per te perballuar jeten ēoi ne forcimin e lidhjeve te pjestareve te ēdo grupi, ne ndryshimin e organizimit te njerezve primitive, te cilet nga fundi i paleolitit kaluan ne grupime me lidhje gjaku, ne martesen me grupe, ku prejardhja e femijes percaktohej vetem nga nena. Filloi keshtu organizimi i shoqerise matriarkale, e cila mori forme te plote ne periudha te mevonshme, 6000-3000 vjet me pare, ne epoken e neolitit (guri i ri). Popullimi i krahinave te banuaras sot nga shqiptaret u rrit shume ne periudhen neolitike. Njerezit filluan te braktisin shpellat dhe te perqendroheshin ne vende te hapura. Banoret neolitike perqenin me shume te ndertonin kasollet e tyre ne fusha dhe ne tarraca lumore. Jane te njohura nje numer i madh vendbanimesh te tilla ne Shqiperi, ne Kosove, ne Male te Zi e ne Maqedoni. Banoret e hershem, nga jeta endacake e epokes paleolitike, kaluan ne vendbnime shpeshhere te qendruehme, me ekonomi kryesisht bujqesore. Ata njihnin dhe perdornin dritherat kryesore, si elbin, melin, grurin etj. Kjo u shoqerua edhe me lulezimin e sistemit matriarkal, ku rolin drejtues te ekonomise e te jeteses e kishte gruaja. Ne kete epoke u kalua ne nje forme te re martese, ne martesen me ēifte.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Ju lutem rrespektoni rregulloren. » kliko kėtu «:
Rrespektoni rregulloren * Rrespektoni stafin * Rrespektoni anėtarėt tjerė * Shiqoni temat para se tė hapni njė tė re, mos hapni tema tė dyfishta * Pėrmbaju temave * JO Politikė nė kėtė forum * Mos ofendoni anėtarėt dhe stafin * Adminet dhe Moderatorėt duhet rrespektuar dhe vendimet e tyre janė tė prera* Antarėt e Stafit kanė tė drejtėn tė fshijnė, redaktojnė, lėvizin ose mbyllin tema tė caktuara (pa paralajmėrim) qė shkelin rregullat e forumit. Dduhet ta keni parasysh se ėshtė e pamundur qė tė vėrehen dhe tė modifikohen tė gjitha mesazhet. Tė gjitha postimet e postuara kėtu shprehnin kėndvėshtrimin e autorit dhe jo tė stafit tonė (pėrveq ne rastet kur autor ėshtė ndonjėri nga stafi).

Naki
WebMaster
WebMaster

Shteti: Republika e Kosovės
Postime: 8636
Kyējet nė forum: 14106
Regjistruar mė: 29/05/2007

Shiko profilin e anėtarit http://www.nasergashi.com

Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Shqipėria dhe shqiptarėt

Mesazh nga Kle@Love prej Thu 29 Oct 2009, 12:14 am

Herman Vendelli (1884-1936), ishte nga Gjermania, ai merrej me politikė, histori, gazetari, publicistikė etj. Krahas kėsaj ai redaktonte dhe bashkėpunonte me revistat socialiste tė njohura tė kohės, nė tė cilat edhe i publikonte shkrimet e veta politiko-historike tė cilave shumė shpesh u qasej me sy kritike. Vendell shkruante pėr zhvillimet politike tė shteteve ballkanike tė pas konferencės sė Ambasadorėve tė Londrės dhe tė pas Luftės Parė Botėrore Nė thumb tė kritikave tė tija prej tė gjitha shteteve ballkanike mė sė shpeshti ishin Shqipėria duke mos e lėnė anash edhe popullin e saj dhe Italia e cila assesi nuk donte ta shoh veten jashtė ndikimit dhe rolit tė saj nė dominimin e fatit politikė tė Shqipėrisė. Ndonėse aspiratat dhe pretendimet ekspansioniste-gllabėruese ndaj kėtij vendi nuk fshiheshin as nga shtetet e tjera ballkanike si Serbia, Mali i Zi, Bullgaria, Greqia etj. Vendell, duke marrė nė thumb tė kritikave tė veta Italinė dhe Shqipėrinė, ai sikur donte tė harroi se mė tepėr qonte ujė nė mullinjtė e shteteve fqinje tė Ballkanit. Disa nga shkrimet me analiza politike tė tija qė u botuan nėpėr gazeta dhe revista tė ndryshme tė kohės, nė tė cilat pėrfshihen shtetet si Jugosllavia, Italia, Shqipėria dhe Gjermania, u pėrmblodhėn dhe u botuan nė njė libėr tė veēantė nė gjuhėn serbo-kroate. Me qė nė kėto shkrime dhe analiza politike trajtohen ēėshtjet e problemeve tė shteteve tė cilat i cekėm mė parė libri (broshurė) edhe u titullua me emėr tė ngjashėm: "PĖR JUGOSLLAVINĖ, ITALINĖ, SHQIPĖRINĖ DHE GJERMANINĖ-gjashtė analiza".
Lėnda e kėtij libri ndahet nė gjashtė kapituj. Nė kapitullin e parė mė sė shumti trajtohet ēėshtja e "Jugosllavisė" andaj edhe titullohet kėshtu. Kėtė shkrim Vendelli e kishte botuar nė tė pėrkohshmen gjermane "Neue Rundschau"; Kapitulli i dytė titullohet "Imperializmi Italian dhe Jugosllavia", e cila ishte botuar nė "Der pece Merkur"; kapitullin e tretė dhe tė katėrtė Vendelli ia kushton rrethanave shoqėroro-politike nė Shqipėri. Kėtu kemi tė bėjmė me dy tituj tė ndryshėm por qė rrahin tė njėjtėn ēėshtje. Kapitull i tretė mban titullin"Fati i Shqipėrisė" ndėrsa i katėrti "Trazirat nė Shqipėri", qė tė dy kėto artikuj Vendelli i kishte botuar nė "Deutsche Politik". Nė vazhdim tė librit ėshtė kapitulli i pestė i cili mbanė titullin "Bashkimi i Jugosllavisė dhe shtypi gjerman", botuar nė "Weltbuhne", dhe kapitulli i gjashtė dhe i fundit ėshtė "Jugosllavia dhe Gjermania", botuar nė revistėn vjeneze "Die Wage". Libri ėshtė i formatit tė vogėl dhe ka gjithsejtė 83 faqe, ndėrsa ėshtė botuar nė Beograd nė vitin 1921. Disa vite mė vonė (1926) libri i njėjtė u bota edhe nė Kroaci.
Ne pėr lexues me kėtė rast nga ky libėr i kemi shkoqitur dy kapituj, tė tretin dhe tė katėrtin, pra sipas radhės qė janė botuar nė libėr ( faqe 48-66), nė tė cilat autori trajton ēėshtjen e problemit tė shtetit shqiptar dhe popullit tė saj nė pėrgjithėsi duke mos e lėnė anash as Italinė. Mendimi i tij ishte, gjė qė do tė shohim nė vazhdim qė problemi i Shqipėrisė tė mbetet nėn pėrkrahjen dhe mbikėqyrjen e shteteve fqinje tė Jugosllavisė, Bullgarisė dhe Greqisė, ndėrkaq qė financiarisht tė jenė tė ndihmuara dhe tė pėrkrahura nga Lidhja e Popujve...

KAPITULLI I TRETĖ "FATI I SHQIPĖRISĖ"

Sikur marrėveshja tė konsideronte Ēėshtjen Shqiptare si njė arė me lėvozhg tė fortė e
cila ruhet pėr ta thyer nė fund, apo dredhėza mė e madhe tė cilėn e lėmė pėr ta ngrėnė nė fund, po ashtu edhe fuqive tė mėdha Zoti e dit pėr se nuk i ngutet aq shumė nė zgjidhjen e saj. Por, sikurse qė dihet nga parimi se pėr ēdo punė tė mirė nevojitet pakės kohė, me kėtė rast kėtu siē po shihet do tė ketė vėshtirėsi qė tė arrihet njė vendim i menēėm. Sepse zotėrinjve tė mėdhenj nė Paris dhe Londėr njėherė pėr njėherė u mungojnė tė kuptuarit dhe dispozicioni, koha dhe durimi, qė nė ēėshtjet e Evropės Jug-lindore tė hyhet si duhet edhe nga jashtė edhe nga brenda, ndėrsa nė anėn tjetėr sėrish paraqiten interesat e ndjeshme, qė nė tė vėrtet ēėshtjen e shqiptarėve ta shqyrtojnė ashtu si duhet, thotė nė fillim tė kėtij kapitulli H. Vendelli duke vazhduar mė tutje. Kur veē njėherė para shtat, tetė vjetėve (fjala ėshtė pėr Konferencėn e Ambasadorėve nė Londėr dhjetor 1912, gusht 1913, pl. SH. V.) ēėshtja shqiptare mė nė fund i kishte tėrhequr qiejt e pastėr
dhe tė kaltėr tė Evropės bashkė me rretė e luftės si ato tė kthjellėta e po ashtu edhe ato tė vranėta, nė konferencat e Fuqive tė Mėdha kishte arritur qė tė fus njė destabilitet, duke mos dashtė tė di se a thua kjo ēėshtje i pėrkiste apo jo edhe Serbisė, e cila synonte qė nėpėrmes tokave tė Shqipėrisė tė dalė nė Detin Adriatik, qė tė tėrhiqet nga pėrqafimi ekonomik i Austro-Hungarisė dhe t'i bashkohet deteve dhe tregjeve botėrore. Sot nė rend tė parė udhėhiqet njė betejė rreth Italisė.

Ndonėse shtypi italian qysh gjatė viteve tė nėntėdhjeta (lexo te shek. XIX) llomotiste pėr "aspiratat legjitime" nė Shqipėri dhe ndonėse nė decenien e parė tė shekullit tonė (shek. XX) me ndikimin e Italisė haptazi kishte filluar pėrgatitja pėr pėrparimin e atij vendi duke filluar me hapjen e konsullatės, me agjent tregtarė, shkolla, spitale dhe themelimin e shoqatave tė anijeve me avull; e cila gjatė luftės botėrore (ėshtė fjala pėr L. I. B. Sh. V.) ishte imponuar si vjelėse e Shqipėrisė sė "pavarur", dhe qė menjėherė pas shkatėrrimit tė Austro-Hungarisė e kishte futur kėmbėn e saj nė Vlorė, gjė e cila tregon se "Arnautlluku" ėshtė njė lėndė e njėjtė e politikės sė Konsultit vetėm se me njė kuti postare tjetėr tė fshehtė tė saj, sikurse pėr shembull, Eritereja apo Libia. Rajonet e Afrikės kanė qenė caqet e drejtpėrdrejta tė saja. Tek ata dominonte shpresa pėr krijimin e njė ēerdheje, qė tė mund me e kthye masėn e tė shpėrngulurve tė cilėt shpresa pėr tė mbijetuat nė punė bujqėsore i ndiqte pėrtej lumenjve tė mėdhenj dhe qė pa u ndeshur me tė huajt do tė kishin mundėsi qė sasinė e madhe tė mallit ta sjellin kėndej, e cila prodhohej nga industria e saj jo aq e zhvilluar. Ndėrsa Shqipėria do tė shėrbente vetėm si njė mjet nėpėr mes sė cilės do tė arrihen kėto synime. A thua nėse synimet e Italisė janė (tė shprehemi me fraza aneksioniste), qė njėherė e pėrgjithmonė ta mbaj fuqishėm nė duart e veta Vlorėn me prapavijėn e saj, atėherė ėshtė punė e lehtė qė minave dhe topave tu mbyllet rruga nėpėr Otranto, gjatėsia e sė cilės ėshtė 73 km. E shndėrruar nė njė deti tė mbyllur pėr Italinė atėherė skela e Adriatikut do ta luante rolin e njė lufte tė pa mposhtur, ē'fare paraqiste Deti i Zi pėr Rusinė sikur tė iu ishte nėnshtruar Stambolli me Dardanelet depėrtimeve pushtuese tė saja. I kthyer kah ky qėllim, tė gjitha aspiratat e Italisė dalin nė pah, qė tė ngulitet nė bregun lindor tė Adriatikut nė atė mėnyrė qė tė jetė sa ma e fortė dhe ma e sigurt nga sulmet, e qė nė lidhje me kėtė, ēėshtja shqiptare bėhej vetėm njė pjesė e problemit tė Adriatikut nė pėrgjithėsi, e cila Kėshillit Suprem i shkaktonte kokė qarje tė shumta. Pėr Italianėt, Rjeka dhe Vlora janė ēelėsat e sundimit tė saj nė Adriatik, dhe nga pushtetarėt e Antantės mundė tė ngjan njė pėrkrahje e sinqertė dhe e ēfarėdoshme pėr ngritjen e njė Evrope tė re ku Gjermania dhe Austria do tė vėshtroheshin me sy dhe ndjenja tjera, pėrkundėr asaj si vepron Lord Gjeorgji dhe Milrani; megjithatė Rjeka nuk ėshtė guri i fundit i politikės nacionale Italiane, por ėshtė gurė themel i politikės botėrore Italiane. Pasi me mbylljen e Adriatikut qė tani po veprohet dhe qysh nga veprimet e hershme tė realizimit tė posedimit tė Ishujve Dodekan tė gjitha planet dhe projektet e imperialistėve Italian sė pari lakmonin qė ta pushtojnė Detin Egje, e pastaj edhe atė Mesdhetar dhe qė nga aty tė vendosen nė Azinė e Vogėl dhe Detin e Zi, ndėrsa as Kryqi i Savojit mbi kubet dhe minaret e Stambollit nuk duken mė si ato tė cilėt pėr pushtimin e botės ofrojnė njė mendim tė ri romak, por as mė pak dhe as mė shumė se
Ushtarė dhe civil shqiptarė duke e tėrhequr themelimit tė njė etheshmėrie
njė karro artilerie imagjinuese. Pėr kėtė arsye Shqipėria nuk ėshtė e dobishme vetėm si njė fortesė bregdetare, por edhe si njė hapėsirė territoriale. Pėrgjatė luginave tė tėrthorta tė maleve tė larta shqiptare shpijnė rrugėt mė tė afėrta nga Italia nė brendėsinė e Ballkanit dhe mė tutje nė Selanik deri nė Stamboll, sikurse dikur gjatė kohėrave tė kaluara mesjetare tė tregjeve tė republikės veriore italiane, me karvanėt e tyre tregtare tė cilėt nė pėrmes rrugėve malore tė Shqipėrisė depėrtonin deri nė zemrėn e atij gadishulli dhe sikurse qė edhe grupet e mėdha tė ushtarėve serb me anėn e kėsaj arterie rrugore tė ngushtė me oreks tė madh nxitonin kah "Bregdeti", njėsoj edhe sot nė rajonin e njėjtė sėrish po kryqėzohen aspiratat ekspansioniste tė latinėve dhe tė Jugosllavėve. Jo vetėm Dalmacia, e cila sipas fytyrės sė shėndosh dhe ngjyrės sė saj tė pastėr ėshtė Jugosllave, dhe qė vetėm shkel e shko ėshtė e spėrkatur me lythat e rrezeve italiane, si me ndonjė thikė tė mprehtė i ndanė nė dysh marrėdhėniet mes vėllezėrve aleate e qė po ashtu po vepron edhe Shqipėria. Sepse po sikurse edhe shteti i Serbisė, Kroacisė dhe Sllovenisė nė kėtė ēėshtje qė shikojnė se a do tė munden me marrė frymė apo do tė ngulfaten, nėse nga dora e saj me tė vėrtet do tė bie skela e Rjekės vendi i vetėm i eksportit dhe importit, nė mėnyrė tė njėjtė atė e godet interesi jetik nėse Italia nė mėnyrė tė drejtė pėr drejtė apo nė mėnyrė indirekte do tė sundoj me Shqipėrinė. Tani prapė duhet tė mendohet sinqerisht nė predikimet e njė paqeje pėr shkatėrrimin e Evropės apo jo, porse imperializmi italian pak ka sjellje
vėllazėrore ndaj fqinjėve tė vet lindor, dhe jo vetėm qė nuk e ka pranuar shtetin e Mbretėrisė Serbe Kroate dhe Sllovene, por ajo as qė druan nga ndonjė material
shkatėrrues qoftė edhe nė minimin e themeleve tė saja. Ata mbeturinat e mjerė Kroatė tė "Partisė pėr paq dhe drejtėsi", frankofon tė ndryshėm dhe individė tė tyre, tė cilėt nė Gracė, Vjenė dhe Peshtė po si shėrbėtorėt e ndjekur tė tyre verdh e zi, kundėr Jugosllavėve hapėn fabrikat e gėnjeshtrave, kėnaqeshin nė mirėsitė e politikanėve pushtuese romake deri nė atė masė, sa qė aty para njė kohe nga robėritė Jugosllav tė ushtrisė sė Austro-Hungarisė sė dikurshme nė Itali, me parat italiane dhe me gjėrat e pajisjeve luftarake italiane fshehtazi u stėrvitė njė "legjion pėr ēlirimin e Kroacisė". Edhe pėr ish mbretin malazez Nikolla, i cili si njė mashtrues dhe tradhtar u pėrbuzė nga populli i vet derdhen fuqitė nė vendin e dhėndrit tė tij, atėherė kur i dėrgon ēetat e paguara qė tė provokojnė luftė qytetare nė, Malet e Zeza, por imperialistėt italian edhe Bullgarisė ia kishin vu syrin: jo vetėm pėr: "Idea Nationale" qė premton shpirtmadhėsia dhe populli simpatik bullgar nė ēdo rast pėr dashamirėsinė e vet, por edhe "Tribuna" njė ditė Italinė e identifikoj si dorė tė djathtė, kurse bullgarinė si dorė e majtė dhe duke shtuar tha: "Armikun e kemi nė mes". Kur kėto dy duar bashkohen, "ėshtė shumė e qartė se armiku do tė shtypet". Armiku ėshtė Shteti i Jugosllavisė.

Kur imperialistėt italian synojnė pėr copėtimin dhe caktimin e Shqipėrisė nė mes tė Italisė, Jugosllavisė, dhe Greqisė dhe kur pranojnė pėr njė "Shqipėri tė pavarur por nėn mbrojtjen e tyre dhe kėtė vetėm pėr shkaqe tė detyrueshme, politika Jugosllave punon nė vėzhgimin e drejtė, qė ndarja nė tė gjitha anėt t'i hap dyert e gėrshetimeve dhe gropėzave
nė Ballkan, duke pėrjashtuar ēdo ndikim tė fuqive tė mėdha pėr formimin e njė Aleance Ballkanike, nė tė cilėn si Bullgaria e po ashtu edhe Shqipėria do t'i kishin vendin e vet; shtypi i Beogradit, Zagrebit dhe Lubjanės me vendosmėri tė madhe angazhohen pėr
parimin e njohur dhe tė mirė "Ballkani Popujve tė Ballkanit!" pa reduktime dhe mendime tė prapambetura pėr zgjerimin e saj edhe ndaj fqinjėve shqiptar. Vetė vetiu kjo zgjidhje
duket e arsyeshme pėr ēdo ithtar qė e dėshiron njė Evropė me paq tė pėrhershme. Me tė vėrtet dhe megjithatė tė themelohet njė Shtet Shqiptar i lirė dhe i pavarur nėnkupton tė
ketė njė tokėz tė madhe. Edhe Konferenca e Londrės nė vitin1913 me mish e me shpirt e krijojė njė Shqipėri tė pavarur me bindjen se pėr njė shtet tė tillė mjafton tė ketė aq e kaq mile katror dhe aq e kaq qindra mija njerėz, dhe pa modesti me tė cilėn Shėn-Xhuliani nė "Letrat e veta pėr Shqipėrinė" kishte pranuar qė populli shqiptar pėr vetė veten dhe pėr tė tjerėt ėshtė edhe njė mirėsi e panjohur.

Ai shkurtabiqi, historia e tėrėsishme e sė cilės hollėsisht pėrshkruhet me shakanė franceze: "Les Caisses sont vides, le trone set Wied, tout ast vide!" me tė vėrtet ndoshta edhe nuk ka vdekur aq shpejtė me pa mundėsinė e saj tė brendshme, por nė pėrgjithėsi ajo as qė jetoi ndonjė moment. Asaj i mungonin supozimet sociale; nuk i kishte skelet e klasės shoqėrore, tė cilat kishin pas mundėsi qė nė supet e veta ta bartin shtetin, dhe qė i mungonte shpirti, dhe inteligjenca popullore. Nėse nė mbretėrinė osmane, kryesisht njerėzit ende bėnin njė jetė tė modelit mesjetar, pėr ē'gjė major Bekir Beu pas Luftės ballkanike nė njėrėn nga shkrimet e tija me shumė vėmendje pėrgjegjėsin e shkatėrrimit
plotėsisht ia veshte shtetit pėr mungesėn e vetėdijes sė masės, ky konstatim edhe shumė mė fuqishėm vlen pėr vendin, tė cilėt nė vitet e 1912-ės, i takonin vilajeteve mė tė
prapambetura dhe mė tė pa banuara tė Turqisė evropiane. Shqiptarėt jo vetėm qė janė tė ndarė nė dy dialekte Gegė dhe Toskė, e po ashtu edhe nė shumė nėndialekte, si dhe nė tri konfesione: katolike, ortodokse dhe myslimane, dhe qė asgjėja nuk i bashkon nė njė, por ata edhe tė pa shpresė udhėzohen nga mbeturinat e njė racė tė vdekur, si pėr shembull Baskėt nė Francė dhe Galėt nė Angli, dhe ashtu tė lidhur dhe tė hedhur mbrapa me fatin e tyre tė pa mėshirė, qė pėrveē pėrvetėsimit tė pushkėve moderne (lexo pėr kohėn, SH. V.), pėr dy mijė vjet tė fundit
Oficerėt tanė pranė njė mitralozi nuk janė zhvillu aspak nė krahasim me fqinjėt e
nė rrugėt e Durrėsit tyre nė dy qind vjetėt e fundit. Nė njė far mėnyre edhe sot nė Shqipėrinė Veriore lirshėm jetojnė fiset tė cilat Germanėt dhe Galėt e luftėrave tė galėve tė Cezarit qė moti i kanė lėnė anash: tė ashtuquajtura fiset e tyre, me tė gjitha ato veti, tė cilat i ka pėrshkruar Morgani dhe Engelsi, tė gjakmarrjes dhe shitė blerjes sė femrės, me prona kolektive familjare tė shtėpive patriarkale, kėshillat e mė tė moshuarve dhe kryepleqve tė zgjedhur-qė tė gjitha kėto nė kėtė vend paraqesin themelet e bashkėsisė nė jetėn e njeriut...
Nėse nė Shqipėrinė Veriore sundon njė lashtėsi e pastėr, nė Shqipėrinė e Mesme pėr mesjetėn mund tė mėsohet nga burimet. Aty Abdyl Hamiti i kishte pasur pėrmbi njėqind fshatra qė ishin nė pronėsinė e tij, andej pėr gjatė bregdetit dhe lumenjve, shtrihen fushat e pėlleshme pronė e familjeve feudale tė Toptanasėve, Vlonjasve, Vrionėve, dhe tė tjerėve si quheshin ata, me mė tepėr se tridhjetė mijė, pesė dhjetė mijė e deri nė gjashtėdhjetė mijė hektar, argatėt e tyre janė kmetėt e mjerė, tė cilėt mezi qė kanė nga njė kėmishė nė trup, dhe kulm mbi kokė, tė shtypur nga qiratė dhe tatimet, nė njė gjendje mė tė mjerueshme nė botė. Njėjtė kishte me qenė po tė ishe edhe shqiptar, urdhėrohet pėr
blerjen e mallit tė bejlerėve shqiptar tė rangut tė mesėm qė tė shndėrrohen nė prona tė vendit tė vet, sikur edhe lirimi fisnor nga pronat kolektive familjare tė maleve tė
Shqipėrisė veriore nėn bujkrobėri dhe hakmarrje. Por zotėrinjtė feudal, po si nė kohėn e Vidit jo vetėm qė luanin me sharki, por ata udhėhiqnin edhe me tėrė orkestrinė,
dhe tani po edhe si mė parė tėrė pushtetin e kanė nė duart e veta. Ma ēfarėdo qoftė qeverie tė pėrkohshme dhe tė kufizuar tė jetė nė pushtet qoftė edhe me kompetenca mjaft tė ngushta, aty nga ana e njė shtrese tė dobėt tė bejlerėve dhe pashallarėve ekziston dėshira e madhe pėr me qenė nė pushtet, sikurse qė ėshtė kjo e tanishmja e tubuar nė
Durrės e cila punon pėr zgjedhjen e Esadit ( fjala ėshtė pėr Esat pash Toptanin, SH. V.), njėrit prej zotėrinjve feudalė mė tė mėdhenj pėr Mbret, dhe qoftė vetėm me njė shenjė tė syrit apo nė marrėveshje me Italinė ose me Jugosllavinė deklaron fjalė tė mėdha pėr shtetin e "pavarur" shqiptar, ēdoherė ėshtė kjo larg, e mė larg nga ēfarėdo reforme rrėnjėsore agrare, sepse herė do kur do ajo paramendohet sikur ndonjė anarki feudale e
vėrtet, nė tė cilėn zotėruesit e pronave, po sikur edhe kjo sot e kmetėve tė mjerė ua rrjep lėkurėn me gjithė veshė. Ndėrsa Shqipėria, e cila mbas dėbimit tė Turqve nga Evropa paraqet strehimin e fundit tė organizimit dhe punės pronėsore mesjetare nė Gadishullin Ballkanik, ajo nuk mund tė mbahej pranė shteteve me fshatarėsi tė lirė sikur qė janė
Jugosllavia, Bullgaria dhe Greqia, qoftė edhe nė aleancė me ta, dhe ajo nė mėnyrė tė njėjtė duhet tė rrėnohet sikurse qė u formua nė vitin 1913. Pra, si duket nė mes tė Sicilisė dhe Haribdes me vėshtirėsi do mbetet e hapur farė rrugice e ngushtė pėr lundrim. Shqipėria si shtet ose do tė mbetet nėn mbrojtjen e Italisė si armė e rrezikshme nė duart e njė imperializmi si e pa skrupull duke e rrezikuar paqen nė Ballkan, ose Shqipėria e Pavarur, nė kuadrin e njė Aleance Ballkanike, do tė mbytet nė anarkinė e brendshme dhe nė njė kaos tė vėrtet. Dėshira pėr t'iu shmangur kėtyre dy kėqijave tregon nė neutralizimin dhe internacionalizimin e kėtij vendi. Nėse organet udhėheqėse dhe ekzekutive tė Fuqive tė Mėdha e Ushtarėt shqiptarė dhe civilė pranė njė baterie topash pranojnė njė rol tė tillė
gjatė njė pushimi. Ēka tjetėr pos sharkisė dhe valles. gjembor, atyre nė shumicėn

e rasteve u nevojitet njohuri e pa kushtėzuar e rrethanave, drejtėsive, dhe zakoneve dhe mu edhe atėherė nėse do tė ishte e interesuar ndonjė shtet nėse i epet rasti qė nė ato ujėra tė turbullta ta zėnė peshkun po ashtu sikurse gjatė kohės sė shkurte tė principatės sė vitit 1913, e cila gjithashtu e kishte Komisionin Ndėrkombėtar tė Kontrollit, qė nėn mbikėqyrjen e Italisė dhe Austro-Hungarisė me kėmbėngulėsi garonin mes veti pėr ndikim dhe pushtet. Krejt ndryshe kishte me qenė po sikur Qeveria ndėrkombėtare tua kishte besuar Shqipėrinė tri shteteve, tė cilat pėrveē se qė janė gjeografikisht tė afėrt, Jugosllavia, Bullgaria dhe Greqia; ato janė mjaftė tė informuara edhe me tė gjitha rrethanat tjera pėr tė lejuar tėrheqjen zvarrė, dhe pėrveē kėsaj ata i kanė nė dispozicion edhe nėpunėsit tė cilėt e njohin gjuhėn (lexo shqip) dhe zakonet e vendit; para se gjithash ata janė tė aftė, qė nė bazė tė lirimit tė fshatarit tė themelojnė shtetin shqiptar sipas shembullit tė tyre; fundi fundit ata me kėtė i bėjnė shėrbim vetit pasi qė nga jashtė dhe brenda populli i liruar shqiptar kishte me qenė bartėse e ēmueshme e njė Aleance Ballkanike, e cila e mbyll gadishullin thrako-ilire tė ēfarėdo pėrzierje lakmitare tė Fuqive tė Mėdha. Kuptohet qė ai obligim kėrkon viktima dhe fuqi tė dukshme nė kohė, por me qė shtetet ballkanike duke pranuar njė qeveri nė njė kėnd tė pa pėrshtatshme tė botės me ēka Lidhjes sė kombeve kishin me ju kursye shumė pėrpjekje,- por edhe shumė pėrgjegjėsi, harxhimet e kėtij veprimi do ti mbuloninė tė mėdhenjtė nga xhepat e tyre. Ajo formulė quhet: Neutralizimi dhe internacionalizimi i Shqipėrisė nėn qeverisjen e pėrbashkėt tė shteteve ballkanike duke pas pėr bazė ndihmat financiare tė Lidhjes sė Popujve!
Tė shtypur nė kėto binar ēėshtja shqiptare ende nuk do tė kaloi letė, pa pengesa dhe ndalesa, por me kėtė me mirė do tė evitohet rreziku nga ndeshja apo dalja nga hekurudha, se sa me ndonjė zgjedhje tjetėr. (faqe, 48-58).


KAPITULLI I KATĖRTĖ "TRAZIRAT NĖ SHQIPĖR"

Nė Shqipėri ndodhinė trazira, duke mos e marrė parasysh fare se a valėvitej ende flamuri i Kryqit tė Savojit mbi Vlorė apo jo, gjithsesi qė trupat e njėsiteve ushtarake italiane duke u sulmuar nga grumbuj shqiptar si tufat e bletėve nga grethi, gjenden nė njė situatė nga ma tė pa pėrshtatshmet nė botė.
Assesi dhe askund nė shtypin Evropian por edhe nė atė Italian dhe Jugosllavė tė cilat gjeografikisht dhe politikisht shtrihen mė sė afėrmi me vendin e konflikteve, nuk mund tė gjenden sqarime tė mjaftueshme pėr shkaqet mė tė thella tė kėsaj lėvizjeje; shėrbimi
informativ dhe korrespodentėt nga vija e luftės nuk i njohin Arnautėt, dhe mu pėr kėtė nuk pėrmendet emri i asnjėrit nga udhėheqėsit, nuk sqarohet kurrfarė motoje, nuk njoftohen kurrfarė kėrkesa, pėrveē njė tė vetmes: Jashtė me Italianėt! Edhe ato qė i kemi nga lajmet faktike, nuk ėshtė kurrgjė tjetėr pėrveē njė grumbull tė cilėn nuk ėshtė letė me
zgjidh. Meqenėse lexuesi i shtypit me ditė tė tėra dėgjonte pėr sulmet e ēetave shqiptare nė Vlorė, kishte marrė vesh pėr njė lloj qeverie shqiptare nė Tiranė, e cila nuk e lejonte atė kryengritje, qė bėnte marrėveshje me Italian, dhe nė kėtė mėnyrė nė njė luftė qytetare kundėr rrethuesve tė Vlorės nėn sulmet me topa ēakė edhe murrė pjesė dhe gati se e shkatėrruan edhe Krujėn.
E mėsuar qė maturinė e saj ta zbatojė
edhe nė ato pjesė tė vendeve tė huaja, opinioni evropian veprimet e
Durrės. Miting nacionalist gjatė trazirave. shqiptarėve i shikon si njė pėrpjekje

pėr njė lėvizje tė vetėdijshme dhe tė madhe pėr pavarėsinė kombėtare. Por kėsaj mėnyre tė komentimit, e cila po preket gjatė daljes nė sipėrfaqe, e kundėrshton ajo qė para ca jave u tha nė kėto revista ("Fati i Shqipėrisė" nė Nr. 20. revista "Dajēe Politik"), nė lidhje me planet e imperializmit italian nė Shqipėri, dhe para se gjithash pėr esencėn sociale tė popullit shqiptar. Ato qė i pohon Llashprehti pėr Germanėt pėr rrafsh dy mijė vjet mė parė, nuk mund tė ketė fjalė pėr ndonjė farė forme tė karakteristikės gjenealogjike tė vetėdijes nacionale, e cila politikisht ėshtė shfrytėzuar apo qė kishte mund tė shfrytėzohet, kjo fjali vlen pėr Shqiptarėt, nga tė cilėt bar fiset veriore mezi qė e kanė arit atė shkallė tė zhvillimit tė para ardhėsve tanė tė kohės sė Cezarit. Nė ato vende tė larta dhe tė skajuara tė Alpeve ende paraqiten format mė aventuriere pėr esencėn e botės sė mbetur; Evropa pėr shqiptarėt mesatar nuk nėn kupton asgjė, ndėrsa kokat mė tė kthjelltė e konsiderojnė atė si tė vetmin shtet tė madh, me tė cilin sundojnė shtatė mbretėri, tė cilėt qėndrojnė ulur nė njė kodėr, pranė njėri tjetrit. Madje edhe vetė jehona e ngjarjeve tė
herė pas hershme arin nė ato shkretėtira por me vonesė dhe jo tė qarta; gjatė kohės sė Luftės Parė Ballkanike banorėt e Lumės as qė kishin parandier se "Sulltani ėshtė nė konflikt"; kur serbėt tani mė gjendeshin nė Prizren, nė afėrsi tė drejtė persė drejti tė tyren,
ndėrsa Serbėve, tė cilėt gjatė vjeshtės sė vitit 1915 kalonin kah Shqipėria nė Adriatik, vendasit e principatės pėr ato kujtime fatkeqe nuk din asgjė tė flasin pėrveē, asaj se princi ėshtė latin, qė donė tė thotė Katolik ndėrsa Esat Pasha Turk, qė donė tė thotė Muhamedan. Sa do qė nė ato koka rrėnjėt e organizimit fisnor janė forcuar me tė gjitha ato ngatėrresa tė tyre tė vjetra, megjithatė tek ata assesi nuk po pranohet vetėdija nacionale e cila kishte me i tejkalua kufijtė fisnor tė tyren. Ku kurrfarė tradite e bashkimit, kurrfarė ndjenja tė fatit tė pėrbashkėt dhe kurrfarė qėllimi i pėrbashkėt nuk e bashkon njėrin fis me tjetrin; ku ēdo fis ėshtė botė nė vete, atje kombi dhe shteti mbeten fjalė tė huaja tė pa kuptuara, "si ėshtė e mundur" thotė Shtajnmeni njėri nga njohėsit e mirė tė Shqipėrisė (H. V.) qė "ndonjė Nikaj tė pajtohet me ndonjė Shaljanė (fjala ėshtė pėr fiset shqiptare SH. V.), pėr ēfarėdo qoftė mosmarrėveshje pėrveē se deri te shkuarja e njė konflikti qė do ti shkatėrronte tė dy palėt".
Kur Italianėt detyroheshin qė tė mbrohen nga shqiptarėt-indianė tė veriut (ja se ēfarė krahasimi bėnė pėr ne shqiptarėt njė gjerman qė e konsideronte veten si njohės i mirė i rrethanave shoqėrore-politike tė popujve tė Ballkanit gjatė shekullit XIX dhe fillim tė shekullit XX, SH. V.) ata mė tepėr kishin lidhje me stinėt e vitit se sa me ēfarėdo qoftė qėllimi politik. Nė tė vėrtet kur fillon tė shkrihet bora nėpėr male dhe dhit fillojnė t'i lėshojnė nė bisk, atėherė fillojnė edhe hakmarrjet dhe vjedhja e bagėtive. Veēanėrisht jeta shoqėrore e atyre "para-njerėzve" me qitjen jashtė tė fshikės dhe po qe se u pėrpjek ndonjė fuqi e huaj qė nė kuptimin evropian tė mbaj rend nėpėr rrugė, ajo automatikisht tėrheq mbi vete tėrė mllefin e atyre tė cilėt veten e konsiderojnė tė dėmtuar nė lirin e tyre tė pikėlluar dhe primitive. Nė kėtė shikim Italianėt, tė cilėt kishin marrė pėr sipėr qė nėpėrmes trafikove rrugore dhe hekurudhave ushtarake t'u hapin "egėrsinė e shqiptarėve", vetėm pasardhėsit e Xhonturqve tė cilėt kanė derdhur mjaft gjak kur u mundonin, qė me forcėn e shtetit tė pėrzihen nė mos marrėveshjet fisnore.
Ndėrkaq ata qė i sulmojnė gėrmadhat e Vlorės, ata janė shumė mė larg se sa fiset e lira tė shqiptarėve nga shkėmbinjtė verior, dhe feudalėt mesjetar me shoqėruesit e tyre fshatar tė lidhur pėr paga. Edhe atėherė asaj kryengritjeje po aq i mungonin nervat nacionale, sikur qė edhe nuk i kishte, tė themi, as lėvizja e madhe e bejlerėve dhe spahinjve shqiptar kundėr ligj vėnies sė tanzimatit gjatė viteve tė dyzeta tė shekullit tė kaluar (lexo shek. XIX), qendra e sė cilės gjithashtu ishte Vlora, sepse po ashtu sikurse spahinjtė qė aso kohe ishin ankuar kundėr tentimit tė sulltanit qė ta barazoj feudalizmin, njėjtė ashtu tė dėshpėruar ata sot mbrohen kundėr zhvillimit, e cila ndaj politikės sė ndikuar nga perėndimi pa qare duhet tė ē'kryqėzohet me anarkinė feudale. Sepse, pa dyshim se ēfarė do tė ishin Italianėt si bartėse tė njė imperializmi tė pa sjellshėm, po ashtu pa dyshim ėshtė rezistenca e feudalėve shqiptar kundėr njė batakēillėku tė shekullit XIII me atė tė shekullit XX, ndėrsa roli i luftės nuk ėshtė ēlirimi kombėtar i popullit shqiptar, por ēlirimi feudal i prijėsve shqiptar. Kur iniciativa e popullit kishte bėrė lėvizjen e ngjarjeve mė tė reja dhe u kishte dhėnė atyre tiparet e veta, atėherė ēipēit e fshatit ishin detyruar qė me pezmin e njėjtė sikur kundėr Italianėve tė ngrihen edhe kundėr zotėrinjve feudal tė tyren, nėn presionin e tė cilėve ata kishin mbet dhe ishin bėrė njė lloj i njerėzve mė tė mjerė nė kėtė Evropė gjė qė asgjė nuk flet mė bindshėm pėr dėshpėrimin e rrethanave mesjetare,
qoftė edhe nė rajonet mė tė zhvilluara tė Shqipėrisė, prej shėrbimeve tė verbėta tė cilat ēipēit e paguar dėshmojnė ndaj spahinjve, qė tė pėrgjaken dhe vdesin pėr mbajtjen e robėrisė vetjake. Por pasi qė pėrēarja dhe ndasia shkon nė dobinė e feudalėve, ajo
ndėrhyrje dhe pengesė momentale italiane dhe bejlerė e po ashtu edhe e spahinjve mė tutje fare nuk po i afron; pėrndryshe secila nga familjet e mėdha tė spahinjve, Toptani, Vrioni, Vlora, Delvina, Frashėri dhe si quhen ata tė tjerėt, janė orientuar vetėm nė rritjen e pushtetit tė vet familjar, ndėrkaq qė pėrherė tė shurdhėr dhe pa ndjenja pėr kėrkesat para historike tė vetėdijes kombėtare, qė nė vend tė parė me lirimin radikal tė fshatarit tė ngritėt dhe formohet njeriu pėr ndėrtimin e kombit dhe shtetit.
Megjithatė njė grup i vogėl e inteligjencės, e cila, ėshtė edhe e vetmja nga tė gjitha shtresat shqiptare, duke qėndruar jashtė kishte pranuar mendimin nacional nė esencėn e saj bashkėkohore, e cila tregonte shenja pėr ekzistimin e saj, sepse sipas tė gjitha deklaratave asaj qarku i takonte edhe studenti Avni Rustemi, i cili kohė mė parė me atentat tė kryer nė Paris vrau Esat Pashė Toptanin njėrin prej zotėrinjve dhe feudalėve mė tė fortė dhe mė tė pasur, me motivin si "shkatėrrimtar i atdheut tė vetė". Por nė njė vend pa kastė qytetare ata nacionalist tė vėrtet janė mė se tė dobėt, rrėnjėt e tyre nė mesin e popullit pak janė tė forta dhe me njė distancė mjaftė tė madhe janė tė ndarė nga ndjenjat dhe mendimet e masės, pėr me mund me pas ndonjė ndikim tek masa. Pėr kėtė arsye ata sikurse gjethet nė dushkajė, i bashkėngjiten shtresave tė lėvizjeve tė popujve tjerė; sa herė qė dėgjohet pėr ndonjė qeveri shqiptare, ajo gati nė tėrėsi pėrbėhet nga feudalėt dhe me njė vetėbesim tė plotė punon pėr qėllimet e feudalėve, por rregullisht i shėrbejnė si mėlmesė ky apo ai nacionalist, duke hartuar pėr opinionin evropian fraza mashtruese. Por nėse e ashtuquajtura qeveri e Tiranės me tė vėrtet ėshtė i pajtimit me Italian, atėherė si duket ajo, duke mos pas asnjė fuqi pėrkrahėse me vete, me shumicė do tė pėrbėhej nga asi nacionalist me mendime tė bindura, dhe nė njė botė, nė tė cilėn gati ēdo gjė qėndron me kokė pėr toke, kishte me qenė paturpėsia mė e madhe tė kaluarit e zotėrinjve feudal tė cilėt nuk dinė pėr kurrfarė vetėdije nacionale dhe fiset malėsore t'i detyrojnė qė pushtuesit t'i hedhin nė deti dhe mu kėta tė ashtuquajtur bartėsit e vetėdijes kombėtare tė gjenden me ta nėn tallaganin e njėjtė.
Ngjarjet nė Shqipėri, sipas tė dhėnave tė Komorit, Italisė deri mė tani i kushtuan viktima tė shumta. Nga malaria vdiqėn 25000, ndėrsa u sėmurėn 18000 vetė, pranė 7 miliard lirave, por edhe shumė mė shumė pėr arsye tė reagimeve brenda popullit tė saj, tė cilėve lufta iu bė e padurueshme; Italia dukshėm u detyrua tė tėrhiqet; Gjolit solemnisht u deklarua pėr lirimin e Shqipėrisė nga protektorati dhe pėr njė arsimim tė lirshėm tė shtetit shqiptar.
Por nėse Italia del nga shtėpia, ajo ēelėsin e saj e mban nė xhepin e vetė, sepse parandjenja e marrėveshjes pėr Vlorėn nga ana e Ministrit-Kryetarit italian tė "pas organizimit tė fortė tė Shqipėrisė" pėr shkak imazhit tė dobėt tė zhvillimeve tė brendshme nė Shqipėri tingėllon disi si ironike. Kėshtu rezultati i vetėm dhe i sigurt i ngjarjeve tė fundit ėshtė forcimi i ndjenjave kombėtare tek Sllovenėt Jugor; Shqiptarėt po ju paraqiten si aleat tė luftės kundėr pretendimeve italiane nė Adriatik. Esat Pashės nė parlamentin e Beogradit me rastin e pikėllimit iu pėrgatit njė manifestim i madh, ndėrsa opinioni i gjerė si revista demokratike e Zagrebit "Rijec Srba, Hrvata i Slovena" i kėndoi fitores: "Nėse
Italia ėshtė detyrua tė kapitulloi para shqiptarėve tė pa organizuar dhe jo mjaft tė armatosur dhe me ta tė bėjė marrėveshje, atėherė si mundet ajo ti rezistojė dėshirave tė
Jugosllavėve, prapa sė cilave qėndron njė fuqi e madhe e njė populli tė organizuar pėr mrekulli!"
Po si do tė dokej fundi i kapitullit: Italianėt nė Shqipėri, vetėm ēėshtja shqiptare mbetet Sfing dhe do t'i mundoj edhe shumė vizitor, tė cilėt do tė kėrkonin zgjidhje pranė njė administrate tė pėrbashkėt dhe vende neutrale dhe jo tė internacionalizuar, pėr tė cilėn kėtu flitet nė favor tė mbrojtjes dhe harxhimeve (financimeve) tė Lidhjes sė Popujve. (faqe, 59-66).

Kle@Love
Super Anėtarė
Super Anėtarė

Shteti: Durres
Postime: 6659
Kyējet nė forum: 13410
Regjistruar mė: 15/01/2009
Profesioni: Arkitekte

Shiko profilin e anėtarit http://www.klealove.com

Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Shqiperia dhe Shqiptaret

Mesazh nga Arjana prej Wed 04 Aug 2010, 1:40 am

ΤΕΜΑ Shqipėria dhe shqiptarėt ΜΕ Shqipėria dhe shqiptarėt U BASHKUAN NE NJE TEME NGA UNE

Arjana
Anėtarė i Avancuar
Anėtarė i Avancuar

Shteti: diku e humbur
Postime: 3725
Kyējet nė forum: 10855
Regjistruar mė: 26/09/2009
Profesioni: Studente

Shiko profilin e anėtarit http://engjujtshqiptare.forumotion.com

Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Re: Shqiperia dhe Shqiptaret

Mesazh nga Katilja prej Wed 01 Jan 2014, 4:45 pm

Rilindja Kombėtare – njė epokė e re historike
Shek. XIX shėnoi pėr popullin shqiptar, ashtu si pėr popujt e tjerė tė Ballkanit, njė epokė tė re, atė tė Rilindjes. Ai ka hyrė nė historinė moderne tė vendeve tė Ballkanit si shekulli i lėvizjeve dhe i revolucioneve kombėtare, qė ndoqėn njėri-tjetrin dhe qė ēuan nė ēlirimin e shumicės sė popujve tė kėtij gadishulli nga zgjedha e Perandorisė Osmane dhe nė formimin e shteteve tė pavarura. Kėto lėvizje u zhvilluan nė kushtet e rėnies sė Perandorisė Osmane, tė shthurjes sė marrėdhėnieve tė vjetra feudale dhe tė lindjes sė ekonomisė sė tregut, tė zgjimit tė mėtejshėm tė ndėrgjegjes kombėtare tė popujve tė kėtij gadishulli dhe tė zgjerimit tė ndėrhyrjeve tė Fuqive tė Mėdha nė kėtė Perandori.
Megjithėse, pėr njė varg rrethanash tė brendshme e tė jashtme, Shqipėria ishte vendi i fundit nė Ballkan qė u shkėput nga Perandoria Osmane dhe qė shpalli pavarėsinė kombėtare, krahasuar me vendet e tjera ballkanike, ajo, qė nė fundin e shek. XVIII dhe nė fillimin e shek. XIX, nisi tė zhvillohej nga pikėpamja ekonomiko-shoqėrore e politike nė po ato drejtime si edhe fqinjėt e saj ballkanikė, Serbia, Greqia, Bullgaria e Rumania. Vėshtirėsitė e ritmet e ngadalshme tė kėtij zhvillimi tė Shqipėrisė, tė diktuara nga kushtet e rėnda e tė ndėrlikuara, qė ishin karakteristike pėr vendet nėn sundimin osman, nuk e penguan shoqėrinė shqiptare qė nė agimin e shek. XIX tė kishte, krahas ndryshimeve, edhe mjaft gjėra tė pėrbashkėta me shtetet fqinje, tė krijonte premisat qė ēuan nė konsolidimin e shqiptarėve si komb, nė ngritjen e mėtejshme tė ndėrgjegjes kombėtare dhe nė zhvillimin e lėvizjes kombėtare.
Proceset e reja, qė u shfaqėn nė jetėn politike e kulturore tė Shqipėrisė nė dhjetėvjeēarėt e parė tė shek. XIX, shėnuan fillimin e epokės sė Rilindjes Kombėtare Shqiptare, e cila zė njė periudhė tė tėrė historike, shtrihet nga vitet 30-40 tė atij shekulli dhe deri nė Shpalljen e Pavarėsisė sė Shqipėrisė mė 1912.
Rilindja Shqiptare pėrbėn njė lėvizje tė gjithanshme kombėtare, me njė pėrmbajtje tė re ideologjike, politike, kulturore, ekonomiko-shoqėrore dhe organizative. Ajo synonte tė zgjidhte detyrat qė i takonin revolucionit kombėtar, tė ēlironte vendin nga sundimtarėt e huaj osmanė, tė bashkonte trojet shqiptare nė njė shtet tė vetėm e tė pavarur, t’u hapte rrugėn zhvillimit e pėrparimit ekonomiko-shoqėror, politik e kulturor tė Shqipėrisė.
Rilindja ishte e lidhur me njė shkallė mė tė lartė tė zhvillimit tė kombit shqiptar, me konsolidimin e tij, qė ēoi nė lindjen e njė lėvizjeje tė re nga pėrmbajtja dhe objektivat e saj, tė nacionalizmit, qė ishte njė lėvizje karakteristike pėr historinė moderne tė tė gjithė popujve, e cila, si nė ēdo vend edhe nė Shqipėri, kishte si synim tė formonte shtetin kombėtar, qė do tė pėrmbushte aspiratat politike, shoqėrore, ekonomike e kulturore tė popullit shqiptar. Ashtu si te popujt e tjerė, edhe te shqiptarėt nacionalizmi u karakterizua nga ndjenja e pėrbashkėsisė, e komunitetit ndėrmjet shqiptarėve, si pjesėtarė tė tė njėjtit komb. Kjo lėvizje ishte e lidhur me ndryshimet dhe me pėrparimet qė u bėnė nė shek. XIX nė fushėn kulturore, ekonomike, ideore e politike. Gjuha dhe kultura materiale e shpirtėrore e shqiptarėve, tė formuara gjatė shekujve tė parė tė historisė sė tyre e tė konsoliduara veēanėrisht nė shekujt e mesjetės, mbetėn njė faktor i rėndėsishėm, qė shprehte njėsinė etnike tė popullit shqiptar, qė shtrihej nė njė territor kompakt, dikur mė tė gjerė, por tashmė i rrudhur gjatė dyndjeve tė popujve nė Ballkan. Ky territor pėrputhej pėrafėrsisht me truallin e banuar nė lashtėsi nga paraardhėsit e tyre, ilirėt e Jugut. Epoka e Rilindjes solli pėrparime tė mėdha nė kulturėn e shqiptarėve e nė radhė tė parė nė lėvrimin e gjuhės shqipe, e cila ishte dėshmi e bashkėsisė sė shqiptarėve, tipari themelor i kombit shqiptar, nyja qendrore qė bashkonte gjithė shqiptarėt, pa dallim krahine e feje. Nė gjuhėn shqipe u theksuan prirjet pėr afrimin e varianteve letrare tė dy dialekteve (tė veriut e tė jugut) dhe u hodhėn themelet e gjuhės letrare shqipe. Konsolidimi i shqiptarėve si komb i bashkuar shtroi si kėrkesė tė domosdoshme lėvrimin e mėtejshėm tė gjuhės shqipe, kapėrcimin e prapambetjes nė shkrimin e shqipes, tė trashėguar nga shekujt e sundimit osman, qė u shpreh nė pėrpjekjet pėr vendosjen e njė alfabeti tė njėjtė dhe nė zhvillimin gjatė shek. XIX tė njė letėrsie tė gjerė artistike, didaktike e publicistike. Gjatė Rilindjes u hodhėn themelet e letėrsisė dhe tė kulturės sė sotme shqiptare nė tėrėsi. Nė fundin e atij shekulli kultura e re kombėtare nuk ishte mė aspiratė, por pėrbėnte, me breza tė tėrė shkrimtarėsh, mendimtarėsh, publicistėsh e dijetarėsh tė fushave tė ndryshme, njė realitet, i cili kishte provuar katėrcipėrisht identitetin e pėrveēėm kulturor tė popullit shqiptar, si edhe vitalitetin e forcėn e tij krijuese kulturore.
Pėrveē kėsaj, mbi bazėn e kulturės popullore, me variantet e nėnvariantet e shumta, morėn shtrirje tė gjerė mbarėshqiptare elemente tė rėndėsishme tė fushės materiale e shpirtėrore, tė mėnyrės sė jetesės, tė veshjeve, tė veglave tė prodhimit, tė ndėrtimeve, tė krijimtarisė artistike (tė folklorit etj.), tė cilat u bėnė pronė e pėrbashkėt e gjithė popullit.
Nė zhvillimin e mėtejshėm tė kombit dhe tė nacionalizmit shqiptar, si nė ēdo vend tjetėr, ndikuan edhe ndryshimet qė ndodhėn nė jetėn ekonomike tė Shqipėrisė qysh nė shek. XVIII e sidomos nė shek. XIX. Nė kėtė periudhė, kur zhvillohet procesi i shthurjes sė mėtejshme tė feudalizmit dhe i lindjes sė ekonomisė sė tregut, kur forcohen lidhjet e komunikacionit, ato ekonomike e tregtare ndėrmjet qytetit e fshatit dhe ndėrmjet qyteteve, si edhe ato ndėrkrahinore, kur formohet njė treg i pėrbashkėt kombėtar dhe zgjerohen lidhjet tregtare tė Shqipėrisė me shtetet evropiane, vendin e ndjenjave tė izolimit e tė partikularizmit tė ngushtė, krahinor e provincial, e zunė ndjenjat e interesave tė pėrbashkėt tė tė gjithė kombit e tė territoreve tė banuara prej tij. U rrit roli i qyteteve, jo vetėm si qendra tė administratės osmane, por edhe si qendra tė jetės ekonomike e politike tė Shqipėrisė.
Kėto zhvillime, qė ndodhėn gjatė Rilindjes, sollėn forcimin e ndėrgjegjes kombėtare te shqiptarėt, qė u shpreh me vetėdijen e tyre tė pėrbashkėt pėr pėrkatėsinė nė tė njėjtėn etni, nė tė njėjtin komb, komb qė jetonte nė njė territor tė pėrbashkėt, qė kishte prejardhje, gjuhė, zakone, formim shpirtėror, kulturė e histori tė njėjtė dhe qė dallohej nga tė tjerėt. Kėto elemente kishin fituar qėndrueshmėri si rrjedhim i qėndresės shekullore tė popullit shqiptar pėr t’i mbrojtur nga pushtuesit e huaj e sidomos nga ata osmanė; ato u ruajtėn e u trashėguan nga shqiptarėt edhe nė epokėn e Rilindjes.
Gjatė Rilindjes lindi dhe u zhvillua ideologjia e re kombėtare, e cila, duke u ngritur mbi ndarjet krahinore e fetare, shprehte aspiratat jo mė tė krahinave tė veēanta, por tė tė gjithė Shqipėrisė dhe tė tė gjithė shqiptarėve. Thelbin e saj e pėrbėnte lufta kundėr shtypjes kombėtare, jo vetėm me mjete materiale, tė armatosura, por nė radhė tė parė me ato intelektuale, me idetė qė argumentonin tė drejtėn e natyrshme njerėzore tė popullit shqiptar pėr tė qenė i lirė e i pavarur kombėtarisht. Ashtu si te popujt e tjerė, kjo do tė arrihej vetėm me formimin e njė shteti kombėtar e tė veēantė shqiptar. Kėto ide, tė pėrhapura gjerėsisht nė rrethet e kulturuara brenda e jashtė vendit nėpėrmjet librave e shtypit, u futėn dora-dorės edhe nė mendjet e njerėzve tė thjeshtė, ndihmuan nė formimin te populli shqiptar tė ndėrgjegjes sė pėrbashkėt kombėtare, e cila mishėronte vullnetin e gjithė kombit.
Rilindja ishte njė lėvizje e gjerė, qė tėrhoqi nė jetėn politike tė gjitha forcat shoqėrore tė popullit shqiptar dhe qė kishte rrėnjė tė thella historike. Ajo u zhvillua nė njė truall tė pėrgatitur nga kryengritjet popullore, qė nuk u ndėrprenė gjatė katėr shekujve tė robėrisė osmane dhe qė drejtoheshin kundėr kėsaj robėrie. Gjatė kėtyre lėvizjeve ishte formuar te shqiptarėt ndjenja e kombėsisė, e identitetit dhe e individualitetit tė tyre tė veēantė pėrballė sundimtarėve tė huaj. Por kėto lėvizje, edhe pse kishin karakter ēlirimtar, mbetėn prej fillimit deri nė fund lėvizje tė veēuara e tė palidhura ndėrmjet tyre. Epoka e Rilindjes krijoi kushtet pėr bashkimin e tyre, pėr t’i kanalizuar ato nė hullinė e lėvizjes kombėtare. Megjithatė, lėvizje organizativisht tė veēuara e pa lidhje me njėra-tjetrėn pati edhe gjatė Rilindjes. Ato dėshmonin se ndėrgjegjja kombėtare nuk kishte arritur ende kudo pjekurinė nė shkallėn e duhur. Konsolidimi i ndėrgjegjes kombėtare kaloi pėrmes njė rruge tė vėshtirė, duke kapėrcyer prirjet e lokalizmit, tė separatizmit patriarkal feudal, tė trashėguara nga e kaluara. Tė zhvilluara nė rrethanat e reja, qė u krijuan nė shek. XIX, kėto kryengritje tė shtresave tė ndryshme tė popullsisė morėn tipare tė reja, filluan tė karakterizohen nga ndjenja e bashkėsisė sė interesave tė tė gjithė shqiptarėve kundėr sundimtarėve osmanė. Ato u shkrinė dora-dorės nė lėvizjen e pėrgjithshme kombėtare dhe u bėnė pjesė e saj.
Rilindja solli elemente tė reja edhe nė organizimin e drejtimin e lėvizjes ēlirimtare shqiptare, duke e ngritur atė nė njė shkallė mė tė lartė. Nga kuvendet e besėlidhjet krahinore e ndėrkrahinore, qė drejtonin veprimet e pėrbashkėta luftarake nė shkallė tė gjerė, u kalua nė formimin e organizatave udhėheqėse mbarėshqiptare, qė drejtonin lėvizjen nė shkallė kombėtare, siē qenė Lidhja Shqiptare e Prizrenit (1878-1881) e Lidhja Shqiptare e Pejės (1899-1900) gjatė shek. XIX, si dhe komitetet kombėtare nė fazėn e fundit tė Rilindjes. Themelimi i organizatave tė tilla udhėheqėse diktohej si nga shtrirja e njėkohshme e lėvizjes nė mbarė trevat shqiptare, ashtu edhe nga karakteri i pėrgjithshėm kombėtar i objektivave tė saj gjatė Rilindjes.
Programi politik i Rilindjes
Ideologjia e Rilindjes u konkretizua nė programin e saj politik e kombėtar, i cili u pėrpunua gradualisht, duke filluar nga vitet 30-40 tė shek. XIX dhe u pasurua gjatė zhvillimit tė mėtejshėm tė lėvizjes kombėtare. Thelbin e tij, si tė ēdo lėvizjeje tjetėr nacionale, e pėrbėnte formimi i shtetit kombėtar shqiptar.
Pėrpjekjet e para (pas atyre tė periudhės sė Skėnderbeut, nė shek. XV) pėr shkėputjen e Shqipėrisė nga sundimi osman dhe pėr formimin e njė shteti shqiptar u bėnė nė vigjilje tė epokės sė Rilindjes, nė fundin e shek. XVIII dhe nė fillimin e shek. XIX, kur u formuan dy pashallėqet shqiptare, ai i Shkodrės nė veri (1771-1831) dhe i Ali pashė Tepelenės nė jug (1787-1822). Megjithatė, kėto dy pashallėqe, pėr njė varg arsyesh tė brendshme e tė jashtme, nuk arritėn tė bashkoheshin (siē bėnė Principata e Moldavisė dhe ajo e Vllahisė mė 1859-1861) dhe tė themelohej kėshtu, mė herėt se nė vendet e tjera tė Ballkanit, njė shtet autonom shqiptar. Shqiptarėt i shfaqėn pėrsėri prirjet e tyre pėr t’u shkėputur nga Stambolli dhe, kur krerėt e Jugut formuan, mė 1828, Lidhjen Shqiptare, deklaruan se do tė luftonin kundėr Greqisė vetėm po tė rrezikohej Shqipėria dhe jo Turqia. Kėshtu ata nxorėn pothuajse krejtėsisht Shqipėrinė e Jugut nga kontrolli i Portės sė Lartė. Ata kėrkuan tė vendosnin nė vilajetin e Janinės njė administratė tė tillė civile, e cila t’u njihte tė drejta tė barabarta gjithė banorėve tė kėtij vilajeti, shqiptarėve e grekėve, myslimanėve e tė krishterėve. Bashkėkohėsit shihnin nė kėto qėndrime tė krerėve shqiptarė tė Jugut prirjet nacionaliste, madje edhe synimin e tyre pėr pavarėsi dhe pėr t’u shkėputur nga Perandoria Osmane, gjė qė mund tė arrihej nėse do tė ishte vendosur njė lidhje e ngushtė ndėrmjet tyre dhe Pashallėkut tė Shkodrės, i cili shtrihej nė atė kohė pothuajse nė gjithė Shqipėrinė e Veriut. Pėr shkak tė pavendosmėrisė sė vetė krerėve feudalė shqiptarė, qė i trėmbeshin shkėputjes nga Perandoria Osmane, ky bashkim nuk u arrit dhe Shqipėria humbi atėherė mundėsinė pėr tė hedhur poshtė robėrinė osmane.
Programi kombėtar i Rilindjes Shqiptare nuk lindi menjėherė nė formėn e tij tė plotė. Fillimet e tij u hodhėn nga mendimtarėt e shquar shqiptarė, intelektualėt rilindės nė vitet 30-40 tė shek. XIX. Ata pėrpunuan dora-dorės idetė pėr tė drejtat e kombit shqiptar, i plotėsuan me ato iluministe pėr shkollėn e gjuhėn shqipe dhe nė pėrgjithėsi pėr kulturėn kombėtare, si edhe me kėrkesat pėr zhvillimin ekonomik tė Shqipėrisė. Edhe lėvizjet e para tė viteve 30-40 tė atij shekulli, qė u shtrinė pothuajse nė tė gjitha trevat shqiptare, si dhe idetė e tyre pėr njė administrim tė veēantė pėr tokat shqiptare, pėr drejtimin e tyre nga vetė shqiptarėt, madje, siē u kėrkua gjatė kryengritjes sė viteve 1843-1844, pėr njė organizim tė tillė tė Shqipėrisė si ai i shteteve fqinje, kishin karakter ēlirimtar, shėnuan njė hap pėrpara drejt programit autonomist. Me rritjen e lėvizjes kombėtare nė vitet 70 tė shek. XIX dhe veēanėrisht nė periudhėn e Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit (1878-1881), u pėrpunua nė mėnyrė tė plotė programi kombėtar i Rilindjes Shqiptare pėr sigurimin e autonomisė territoriale-administrative dhe tė pavarėsisė sė vendit nga sundimi i Perandorisė Osmane, i cili u pasurua e u zhvillua mė tej nė fundin e shek. XIX dhe nė fillimin e shek. XX nga organizatat e tjera politike mbarėshqiptare. Nė kėtė program, ideologėt rilindės, nė pėrputhje me kohėn e me rrethanat, pėrcaktuan rrugėt nėpėrmjet tė cilave populli shqiptar, ashtu si fqinjėt e tij ballkanas, do tė arrinte tė formonte shtetin e vet kombėtar e tė bashkuar. Organizimin e shtetit shqiptar rilindėsit e mendonin nė tė dyja format, tė autonomisė dhe tė pavarėsisė. Autonomia dhe pavarėsia janė konceptuar gjithmonė si dy etapa tė zgjidhjes sė ēėshtjes shqiptare, tė lidhura ngushtė me njėra-tjetrėn. Por pėr njė varg arsyesh, qė kishin tė bėnin mė shumė me rrethanat e jashtme ndėrkombėtare, por edhe me raportin e forcave shoqėrore e politike brenda vendit, platforma e autonomisė territoriale-administrative tė Shqipėrisė mbizotėroi gjatė gjithė Rilindjes, deri nė nėntorin e vitit 1912.
Shteti autonom shqiptar, nėn sovranitetin e Perandorisė Osmane, vlerėsohej nga mendimtarėt rilindės si njė organizim i pėrkohshėm e kalimtar, pėr tė shkuar, nė kushte mė tė favorshme ndėrkombėtare drejt njė shteti plotėsisht tė pavarur. Autonomia territoriale-administrative krijonte mundėsitė qė tė ngriheshin institucionet juridike-politike dhe strukturat ekonomiko-shoqėrore, qė do tė shėrbenin si mbėshtetje pėr rendin shtetėror tė pavarur, i cili do tė vendosej sapo tė krijoheshin kushtet e pėrshtatshme. Kjo ishte rruga qė kishin ndjekur drejt pavarėsisė edhe disa shtete tė tjera ballkanike; ishte e natyrshme qė shqiptarėt tė merrnin parasysh edhe pėrvojėn e tyre.
Por nė rastin e shqiptarėve kėrkesa e autonomisė u kushtėzua, nė njė shkallė tė konsiderueshme, nga njė varg arsyesh tė karakterit ndėrkombėtar. Rilindėsit mendonin se autonomia territoriale-administrative e Shqipėrisė, nėn sovranitetin e sulltanit, do tė ishte njė zgjidhje mė e pranueshme pėr Portėn e Lartė, sesa ajo e pavarėsisė dhe e shkėputjes sė plotė tė Shqipėrisė nga Perandoria Osmane. Ata e shikonin autonominė si njė masė qė mund tė pajtohej edhe me politikėn e status quo-sė sė Perandorisė Osmane, tė ndjekur nga Fuqitė e Mėdha. Njė administrim autonom i Shqipėrisė do t’u priste rrugėn lakmive pushtuese tė shteteve tė reja ballkanike, tė shfaqura qysh nė vitet 40 tė shek. XIX. Duke siguruar njohjen zyrtare nga Porta e Lartė dhe nga Fuqitė e Mėdha tė tė drejtave tė shqiptarėve mbi trojet e tyre dhe tė pėrkatėsisė sė tyre etnike shqiptare, autonomia territoriale-administrative e Shqipėrisė nėn sovranitetin e Perandorisė Osmane do tė shmangte, sa tė ishte e mundur mė shumė, rrezikun e copėtimit dhe tė aneksimit nga shtetet fqinje. Organizimi i Shqipėrisė si njė njėsi e veēantė shtetėrore autonome, qoftė edhe brenda Perandorisė Osmane, do tė mėnjanonte gjithashtu rrezikun e identifikimit tė saj me kėtė Perandori, kur kjo tė shthurej dhe zotėrimet e saj tė ndaheshin ndėrmjet shteteve ballkanike.
Rilindja, edhe pse ishte nė thelb njė lėvizje ideore, karakterizohej gjithashtu nga veprime tė armatosura tė shtresave mė tė gjera tė popullsisė kundėr sundimtarėve osmanė. Rilindėsit mė tė pėrparuar e vlerėsuan lėvizjen e armatosur si njė mjet tė domosdoshėm pėr tė siguruar tė drejtat kombėtare dhe pėr ēlirimin e vendit. Kėto lėvizje tė armatosura, qė ndoqėn njėra-tjetrėn, gjatė shek. XIX dhe fillimit tė shek. XX, nisėn me kryengritjet kundėr reformave tė Tanzimatit nė vitet 30-40 e vazhduan deri te kryengritjet e mėdha tė viteve 1910-1912, qė ēuan nė Shpalljen e Pavarėsisė sė Shqipėrisė. Forcat shoqėrore tė lėvizjes kombėtare
Rilindja Kombėtare ishte njė lėvizje e re, e cila shėnoi njė etapė mė tė lartė, nė krahasim me lėvizjet e mėparshme ēlirimtare, edhe nga pėrbėrja e forcave shoqėrore qė e udhėhoqėn atė. Nė periudhėn e feudalizmit nė krye tė lėvizjeve ēlirimtare qėndronin krerė feudalė ose fshatarė. Meqenėse atėherė vendi ishte i ndarė nė njėsi politiko-administrative tė veēanta, pa lidhje me njėra-tjetrėn dhe ku krerėt hynin shpeshherė nė konflikt me njėri-tjetrin, lėvizjet kundėr zgjedhės sė huaj bėheshin, si rregull, nė emėr tė njė njėsie politiko-administrative tė veēantė dhe synonin ēlirimin e kėsaj njėsie e jo tė tė gjitha trojeve shqiptare. Edhe kėrkesat e tyre ekonomike e politike ishin tė kufizuara dhe me karakter lokal.
Ndryshe ndodhi nė epokėn e Rilindjes, kur lėvizja ēlirimtare i kapėrceu caqet lokale e krahinore, krijoi tė gjitha kushtet e domosdoshme pėr bashkimin e forcave mė tė ndryshme shoqėrore tė kombit shqiptar rreth njė programi dhe njė qėllimi tė vetėm.
Zhvillimi i ekonomisė sė re tė tregut solli ndryshime nė strukturėn shoqėrore tė vendit. U formua borgjezia kombėtare si njė forcė e re shoqėrore, e cila, nė kushtet e njė zhvillimi tė dobėt tė kapitalizmit dhe tė ruajtjes sė mbeturinave tė feudalizmit, ishte e lidhur edhe me pronėn mbi tokėn. Ajo pėrfaqėsohej kryesisht nga tregtarėt, zejtarėt e pasur dhe pronarėt e manifakturave, tė punishteve e tė fabrikave tė para. Si njė forcė qė ishte e interesuar si pėr formimin e njė shteti tė bashkuar shqiptar, ashtu edhe pėr krijimin e kushteve pėr sigurimin e personit e tė pronės dhe pėr zhvillimin e ekonomisė sė tregut nė pėrgjithėsi, borgjezia, nė radhė tė parė intelektualėt e dalė nga radhėt e saj, luajtėn njė rol tė rėndėsishėm si nė pėrpunimin e programit tė lėvizjes kombėtare, ashtu edhe nė drejtimin e saj.
Inteligjencia, e cila vinte jo vetėm nga radhėt e borgjezisė, por edhe nga shtresat e tjera tė popullsisė, zuri njė vend tė veēantė pėr nga roli i saj nė lėvizjen kombėtare tė periudhės sė Rilindjes. Ajo luftoi e punoi pėr ngritjen dhe zhvillimin e arsimit kombėtar, pėr pėrhapjen e tij nė popull, pėr lėvrimin e gjuhės e tė kulturės shqiptare nė pėrgjithėsi, pėrpunoi idetė nacionale e ideologjinė e Rilindjes, programin kombėtar dhe mendimin politik shqiptar nė tė gjitha etapat e Rilindjes. Nga radhėt e saj dolėn edhe mjaft nga themeluesit e drejtuesit e organizatave kombėtare qė udhėhoqėn lėvizjen nacionale.
Nė njė vend si Shqipėria, ku bujqėsia vijonte tė mbetej sektori kryesor i ekonomisė, forcėn mė tė madhe ekonomike e shoqėrore e pėrbėnin pronarėt ēifligarė, tė lidhur me pronėn mbi tokėn, por edhe me ekonominė e tregut. Ndryshe nga pronarėt e mėdhenj me origjinė feudale, qė pėrfaqėsonin njė shtresė konservatore, e cila pėrgjithėsisht mbėshteste sundimtarėt osmanė, ēifligarėt, edhe pse nuk kishin njė fizionomi shoqėrore homogjene, as pikėpamje politike tė njėjta, ndjenin domosdoshmėrinė e shndėrrimeve ekonomike e politike nė vend.Pėrveē kėsaj, ēifligarėt e rinj ishin tė pakėnaqur edhe nga paaftėsia e Perandorisė Osmane pėr tė mbrojtur tėrėsinė tokėsore tė vendit nga rreziku i copėtimit dhe i zhdukjes sė shqiptarėve si komb, rrezik qė filloi t’u kanosej, sidomos duke filluar nga mesi i shek. XIX. Grupe tė veēanta tė kėsaj force shoqėrore u pėrfshinė nė programin kombėtar shqiptar dhe luajtėn njė rol tė dukshėm nė lėvizjen nacionale shqiptare nė epokėn e Rilindjes, kurse mjaft intelektualė, tė dalė nga gjiri i kėsaj shtrese ēifligarėsh, pėrqafuan idetė e reja, u bėnė pionierė e ideologė tė Rilindjes.
Pėr bashkimin politik tė tė gjitha forcave shoqėrore tė kombit, krahas rrezikut tė jashtėm, ndikoi edhe njė faktor tjetėr, me karakter politik dhe ekonomik, siē ishte zbatimi i reformave (i Tanzimatit) nė vitet 30-40 tė shek. XIX. Tanzimati, krahas ndryshimeve nė marrėdhėniet agrare, nė administratė dhe nė legjislacionin e Perandorisė Osmane, solli pėr shqiptarėt dy rrjedhoja: zėvendėsimin e drejtuesve tė administratės lokale (qė vinin nga paria shqiptare) me funksionarė turq, tė cilėt u vendosėn nė krye tė administratės civile e ushtarake tė Shqipėrisė, dhe shtimin e shtypjes ekonomike e kombėtare mbi popullsinė. Tė dy kėta faktorė e zgjeruan bazėn shoqėrore tė lėvizjes kombėtare
Forcėn kryesore njerėzore e luftarake tė lėvizjes kombėtare tė periudhės sė Rilindjes e pėrbėnin, si edhe nė lėvizjet e mėparshme ēlirimtare, fshatarėsia dhe vegjėlia qytetare, tė cilat pėrfaqėsonin shumicėn dėrrmuese tė popullsisė. Njė vend tė veēantė zinin nė kėtė lėvizje fshatarėt pronarė e malėsorėt, qė ishin edhe forca kryesore mė e gjerė e lėvizjes kombėtare. Fshatarėt pronarė, qė pėrfaqėsonin 5/6 e popullsisė agrare, i ndien mė tepėr se ēdo shtresė tjetėr pasojat rrėnimtare tė centralizimit tė pushtetit perandorak osman dhe, njėlloj si forcat e tjera shoqėrore, rrezikun e pushtimit tė tokave tė tyre nga shtetet fqinje dhe pasojat e politikės sė kėtyre shteteve pėr copėtimin e atdheut. Prandaj ata morėn pjesė aktive nė luftėn kundėr sundimtarėve tė huaj osmanė, si edhe pėr mbrojtjen e tėrėsisė territoriale tė vendit.
Prej tyre doli edhe pjesa mė e madhe e kurbetlinjve, tė cilėt, duke u kthyer nga vendet e mėrgimit, ku kishin qenė nė kontakt me idetė e pėrparuara tė kohės, luajtėn njė rol tė rėndėsishėm nė formimin mė tė shpejtė politik tė bashkatdhetarėve, si nėpėrmjet shoqėrive tė shtypit patriotik tė mėrgimit, ashtu edhe me qėndrimet e tyre tė herėpashershme nė atdhe. Me fshatarėt bashkoheshin zejtarėt e tregtarėt e vegjėl tė qyteteve, qė ishin tė afėrt nga gjendja ekonomike me ta.
Lėvizja kombėtare, me objektivat e saj themelorė, me luftėn pėr ēlirimin e Shqipėrisė nga robėria e huaj dhe pėr ruajtjen e tėrėsisė sė territoreve tė saj, ishte njė front i gjerė, i cili bashkoi shumicėn dėrrmuese tė forcave shoqėrore tė vendit. Edhe udhėheqja e lėvizjes kombėtare nuk i takoi njė force tė vetme shoqėrore. Nė krye tė saj dolėn pėrfaqėsues tė borgjezisė, tė inteligjencies, tė ēifligarėve (tė bejlerėve) me prirje atdhetare, elementė tė veēantė tė parisė, klerikė atdhetarė, pėrfaqėsues tė fshatarėsisė etj. Nga radhėt e gjithė kėtyre forcave dolėn njė varg i tėrė mendimtarėsh (qė vinin sidomos nga inteligjencia), qė u bėnė udhėheqės ideologjikė, kulturorė e politikė, ndėrsa nga grupet e tjera shoqėrore dolėn organizatorė dhe drejtues politikė e ushtarakė tė lėvizjes kombėtare. Karakteri demokratik dhe antifeudal i Rilindjes
Lėvizja Kombėtare Shqiptare e periudhės sė Rilindjes pati pėrgjithėsisht tipare demokratike e antifeudale, sepse drejtohej kundėr ideologjisė sė prapambetur mesjetare tė sundimtarėve osmanė dhe kundėr administratės sė tyre shtypėse. Pėrgjithėsisht programi politik i Rilindjes frymėzohej nga parimet demokratike tė revolucioneve tė Evropės Perėndimore, nė tė cilat disa nga mendimtarėt rilindės kishin qenė pjesėmarrės tė drejtpėrdrejtė.
Lufta kundėr zgjedhės nacionale osmane pėr krijimin e njė shteti tė pavarur, qė pėrbėnte synimin themelor tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, ishte nė vetvete njė masė demokratike, e cila i dha asaj njė pėrmbajtje tė pėrgjithshme demokratike. Pėrmbushja e kėtij objektivi do t’i hapte rrugėn zhvillimit ekonomik e kulturor tė vendit. Pėrveē kėsaj, lėvizja kombėtare drejtohej kundėr njė force tė caktuar shoqėrore, kundėr parisė gjysmėfeudale turko-osmane (me sulltanin nė krye), qė kishte pushtetin politik dhe shtypte e mbante tė robėruar popullin shqiptar e ata joturq nė tėrėsi. Kjo luftė, qė i shkaktoi goditje tė njėpasnjėshme gjithė sistemit ekonomik e politik gjysmėfeudal osman, e dobėsoi atė dhe sundimin e tij nė Ballkan, i dha lėvizjes sė Rilindjes Shqiptare njė karakter antifeudal.
Por, nė njė kuptim mė tė gjerė, fryma antifeudale e demokratike shfaqet nė gjithė pėrmbajtjen e Rilindjes Shqiptare, nė ideologjinė dhe nė programin e saj, nė lėvizjen kulturore, nė luftėn pėr lirinė e shkollės e tė shkrimit shqip dhe nė kėrkesat programatike tė organizatave kombėtare e tė kryengritjeve shqiptare, qė synonin ta fusnin vendin nė rrugėn e pėrparimit ekonomik e kulturor.
Megjithatė, Rilindja Shqiptare nuk doli nga suazat e lėvizjes kombėtare, ajo synonte tė zgjidhte nė radhė tė parė ēėshtjen nacionale dhe nuk arriti tė merrte, si nė vendet e tjera tė Ballkanit, karakter agrar, tė shtronte pėr zgjidhje edhe ēėshtjen e tokės. Pėr kėtė ndikuan njė varg faktorėsh, tė cilėt nuk ishin tė pranishėm nė vendet fqinje tė Ballkanit. Nė kėto vende (nė Serbi, nė Greqi e nė Bullgari) klasa e ēifligarėve feudalė osmanė shtypte ekonomikisht e politikisht popujt e tyre, jo vetėm me anėn e pushtetit politik, por edhe si pronare e pjesės mė tė madhe tė tokave. Pėr mė tepėr, ajo ishte me fe myslimane, ndėrsa popujt e shtypur ishin tė krishterė. Kėshtu qė nė kėto vende konflikti nacional ndėrmjet sunduesve osmanė dhe popujve tė robėruar u mpleks edhe me atė shoqėror ndėrmjet fshatarėsisė sė shtypur e ēifligarėve turq, si edhe me kontradiktėn fetare ndėrmjet fshatarit tė krishterė e ēifligarit mysliman. Tė tria kėto kontradikta u shkrinė nė lėvizjen kombėtare tė kėtyre popujve nė njė tė vetme dhe i dhanė asaj nė tė vėrtetė, megjithėse jo nė mėnyrė tė shprehur, edhe karakter agrar.Lėvizja Kombėtare Shqiptare u zhvillua nė rrethana tė tjera shoqėrore dhe nė njė kuadėr tjetėr fetar. Nė Shqipėri ēifligarėt ishin me kombėsi shqiptare dhe nė pjesėn mė tė madhe me fe myslimane, pra me tė njėjtėn fe qė kishte shumica e popullsisė sė vendit. Pėr mė tepėr, njė pjesė e tyre u pėrfshi nė lėvizjen kombėtare. Pėrveē kėsaj, edhe rrethet borgjeze, qė morėn pjesė nė lėvizje, pjesėrisht ishin vetė pronarė tokash dhe si rrjedhim bashkėpunuan me ēifligarėt. Nga ana tjetėr, shumica e fshatarėve, qė u rreshtuan nė luftėn pėr ēlirimin kombėtar, ishin fshatarė tė lirė individualė tė zonave malore e kodrinore. Ata nuk ishin nėn varėsinė social-ekonomike tė pronarėve ēifligarė, por vuanin nga shtypja e shtetit osman. Prandaj, kėta fshatarė individualė u ngritėn kundėr kėsaj shtypjeje tė rėndė ekonomike e politike tė Portės sė Lartė, kundėr politikės sė egėr fiskale, kundėr shėrbimit tė detyrueshėm e tė gjatė ushtarak, kundėr shpėrdorimeve tė qeveritarėve dhe tė derebejve qė bashkėpunonin me ta pėr ēlirimin e vendit. Fshatarėsia, nė pėrgjithėsi, i drejtoi armėt edhe kundėr ēifligarėve e parisė gjysmėfeudale, por nė ato raste kur kėta bashkėpunuan hapur me sunduesit osmanė dhe me ushtrinė e tyre qė dėrgohej pėr shtypjen e kryengritjeve.
Nė zbehjen e konflikteve sociale dhe tė luftės pėr tokėn ndikoi edhe njė faktor tjetėr i natyrės politike. Nė kushtet kur nė Shqipėri sundonte njė regjim mesjetar e despotik pushtues, me tiparet mė tė shėmtuara tė dhunės ekonomike e politike (siē ishin taksat e rėnda, diskriminimi politik, qė arrinte deri nė mohimin e vetėqenies sė kombit shqiptar, ndalimi i mėsimit tė gjuhės amtare shqipe nė shkolla, mungesa e tė drejtave mė elementare njerėzore, madje edhe masakrimi i popullsisė shqiptare me anėn e ekspeditave ndėshkimore), dilnin nė plan tė parė kontradiktat nacionale midis popullit shqiptar dhe sundimtarėve osmanė. Nė kėto rrethana nuk mund tė shtroheshin pėr zgjidhje problemet ekonomiko-shoqėrore tė luftės kundėr shtypjes gjysmėfeudale, duke pėrfshirė edhe ēėshtjen agrare, tė tokės; kėshtu Rilindja mori tėrėsisht karakterin e njė lėvizjeje qė duhej tė zgjidhte, nė radhė tė parė, ēėshtjen mė tė mprehtė politike, atė kombėtare, tė zhdukte robėrinė osmane, duke krijuar njė shtet autonom ose tė pavarur shqiptar. Si rrjedhim, aspiratat ekonomiko-shoqėrore tė fshatarėve dhe posaēėrisht ato pėr tokėn nuk u pėrfshinė nė programet e Rilindjes.
Megjithatė, lufta e fshatarėsisė dhe e vegjėlisė sė qytetit kundėr sistemit tė rėndė shtypės ekonomik e politik osman dhe nė radhė tė parė kundėr taksave e detyrimeve tė tjera, kundėr diskriminimit nė lėmin politik, tė arsimit e tė kulturės, kishte karakter shoqėror e antifeudal. Kjo e pėrforcoi edhe mė shumė kontradiktėn kombėtare dhe i dha pėrmasa tė gjera bazės sociale tė lėvizjes rilindėse.

IluminizmiIluminizmi ka qenė njė lėvizje e borgjezisė evropiane nė periudhėn e pėrgatitjes dhe tė kryerjes sė revolucioneve tė shek. XVIII-XIX. Ai drejtohej kundėr rendit feudal dhe kulturės sė tij, kundėr obskurantizmit mesjetar e tė gjitha formave tė ideologjisė sė prapambetur dhe pėrpiqej pėr pėrhapjen e arsimit e tė diturisė. Jehona e kėtij iluminizmi tė vendeve evropiane, ashtu si ajo e ideve tė mėdha tė Revolucionit francez tė 1789-s dhe tė revolucioneve tė 1848-s qė tronditėn Evropėn, u ndie edhe nė Shqipėrinė e atėhershme, u pasqyrua nė ideologjinė dhe nė programin e Rilindjes Shqiptare. Shumė nga udhėheqėsit e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare (nė mėnyrė tė veēantė ideologėt e Rilindjes) ishin frymėzuar nga kėto ide pėrparimtare tė revolucioneve evropiane dhe patėn nxjerrė mėsime prej tyre. Tė panumėrt ishin gjithashtu shqiptarėt, madje edhe disa nga rilindėsit e njohur, qė kishin marrė pjesė nė revolucionet kombėtare tė shteteve fqinje, nė ato grek, rumun e serb, si edhe nė revolucionet e vendeve tė Evropės. Kėta u bėnė tė ndėrgjegjshėm se idetė e kėtyre revolucioneve duhej tė pėrhapeshin e tė pėrqafoheshin edhe nga shqiptarėt.
Rilindja shėnoi njė hapje ndaj kulturės pėrparimtare botėrore nga mė tė mėdhatė qė kishte njohur kultura shqiptare deri atėherė. Ishte koha kur kombi shqiptar vendosi lidhje mė tė dendura me idetė dhe kulturėn pėrparimtare tė popujve tė tjerė, pėrfitoi nga thesari i kulturės sė Perėndimit dhe sidomos nga Rilindja Evropiane, nga iluminizmi i saj. Pikėrisht nėn ndikimin e kėtyre faktorėve tė rinj u formuan mendimtarėt, ideologėt dhe iluministėt shqiptarė tė epokės sė Rilindjes.
Pėrhapja e dijeve, e arsimit dhe e kulturės kombėtare, qė pėrbėnte njė nga drejtimet kryesore tė Rilindjes e tė iluminizmit shqiptar, vlerėsohej nga mendimtarėt rilindės si njė nevojė qė shtronte zhvillimi ekonomik, shoqėror e kulturor i vendit, si njė kusht i domosdoshėm i pėrparimit material e shpirtėror tė kombit shqiptar. Rilindėsit e kuptuan kėtė nevojė historike dhe iluminizmi i tyre i shėrbente plotėsimit tė kėsaj kėrkese tė shoqėrisė shqiptare. Pėrhapja e kulturės dhe e arsimit kombėtar do tė ndihmonin nė emancipimin e popullit shqiptar nga fanatizmi, prapambetja, intoleranca e nga dasitė fetare, tė mbjella nga sundimtarėt osmanė. Por iluminizmi shqiptar kishte disa tipare dalluese nė krahasim me atė tė vendeve tė tjera, duke pėrfshirė kėtu edhe vendet fqinje, qė diktoheshin nga gjendja e kombit shqiptar nė Perandorinė Osmane dhe nga politika e saj diskriminuese. Duke zbatuar parimin fetar nė pėrcaktimin e pėrkatėsisė etnike tė popullsisė, qeveria osmane nuk e njihte kombėsinė shqiptare, tė cilėn e ndante, sipas besimit fetar, nė tri pjesė, qė ajo i quante tė ndryshme: myslimane, ortodokse dhe katolike. Si pasojė, sipas sistemit mesjetar e obskurantist tė “miletit” (tė kombėsisė), tė vendosur nga sulltanėt osmanė, pėr turqit myslimani shqiptar, si i ēdo kombi tjetėr, ishte turk, ortodoksi grek e katoliku latin (italian).
Nė pėrputhje me kėtė parim, qė mohonte qenien e shqiptarėve si njė komb i vetėm, Porta e Lartė nuk lejoi tė hapeshin nė Shqipėri shkolla shqipe, por vetėm shkolla turke, greke, italiane ose austriake. Nė qoftė se Turqia pranoi tė hapej ndonjė shkollė e veēantė shqipe, kėtė e bėri kur ishte e detyruar ose kur ia kėrkonte interesi i ēastit, madje priste rastin qė t’i mbyllte ato. Prandaj, pėrhapja e arsimit dhe e kulturės kombėtare u bė njė nga ēėshtjet themelore tė Rilindjes ndryshe nga ē’ndodhi, p.sh., nė tokat greke e tė kombeve tė tjera ballkanike tė Perandorisė Osmane, ku popullsisė i njihej e drejta tė arsimohej nė gjuhėn e vet. Nė kėto kushte iluminizmi shqiptar nuk mund tė mbetej thjesht njė lėvizje kulturore. Iluminizmi e veēanėrisht lėvizja pėr shkollėn e pėr kulturėn shqiptare mori karakter politik, sepse drejtohej kundėr ideologjisė sė prapambetur obskurantiste, ku pėrfshiheshin edhe ato ide konservatore klerikale, qė mbėshteteshin nė interpretimin qėllimkeq tė dogmave tė veēanta tė doktrinave fetare tė tė gjitha besimeve. Ajo drejtohej edhe kundėr politikės tradicionale tė asimilimit e tė turqizimit tė shqiptarėve, qė ndiqte prej shekujsh Perandoria Osmane. Me karakterin e saj kombėtar shkolla dhe pėrgjithėsisht kultura e Rilindjes u mbyllte dyert rrymave ideologjike shkombėtarizuese ngado qė tė vinin.
Shkolla kombėtare qė kėrkonin rilindėsit e qė kishte pėr qėllim arsimimin nė gjuhėn shqipe, duhej tė ishte laike, tė bėhej njė vatėr kulture, qė tė plotėsonte nevojat e zhvillimit ekonomik e shoqėror tė vendit dhe, njėherazi, njė vatėr e atdhetarisė dhe e bashkimit kombėtar tė shqiptarėve. Rrjedhimisht, kėrkesat pėr shkollėn dhe pėr letėrsinė shqipe nuk kishin karakter thjesht kulturor. Iluminizmi shqiptar kishte edhe njė karakter politik, u bė armė e fuqishme e luftės ēlirimtare. Gėrshetimi i shumanshėm i veprimtarisė kulturore-arsimore me veprimtarinė politike pėrbėn njė nga veēoritė e iluminizmit tė Rilindjes Shqiptare dhe tė lėvizjes kombėtare tė asaj periudhe. Nė fazėn e fundit tė saj, nga gjithė pjesėt pėrbėrėse tė kulturės shqiptare, mori pėrparėsi zhvillimi i kulturės politike, qė u dha tonin dhe frymėn patriotike gjithė pėrbėrėsve tė tjerė. Me rritjen e ngarkesės politike tė kulturės nė fundin e shek. XIX dhe nė fillimin e shek. XX u forcua roli i shtypit dhe sidomos i publicistikės, jo vetėm me numrin e madh tė botimeve brenda e jashtė vendit, por edhe me pėrmbajtjen kryesisht atdhetare. Fryma patriotike u ndje edhe nė letėrsinė artistike, duke i dhėnė asaj njė angazhim mė tė madh e mė tė drejtpėrdrejtė nė lėvizjet e mėdha politike tė kohės, nė luftėn pėr ēlirimin kombėtar.
Duke pėrhapur nė popull arsimin dhe pėrgjithėsisht kulturėn nė gjuhėn shqipe e me frymė atdhetare, rilindėsit synonin tė shpejtonin zgjimin e tij kombėtar, tė ndihmonin nė ngritjen e mėtejshme tė ndėrgjegjes politike dhe tė arrinin aftėsimin e shqiptarėve pėr njė jetė shtetėrore tė pavarur. Kjo lėvizje u bė pjesė e pandarė e luftės pėr ēlirimin kombėtar dhe pati jo vetėm ushtarėt, por edhe dėshmorėt e saj. Me kėtė mision tė shkollės e tė kulturės shqiptare shpjegohet edhe lufta qė u bėnė atyre dhe atdhetarėve rilindės Porta e Lartė, Patrikana greke e qarqet shoviniste tė shteteve fqinje, tė cilat shihnin tek ato njė pengesė tė fortė pėr politikėn dhe pėr planet e tyre aneksioniste ndaj trojeve shqiptare.

Ēėshtja fetare
Si rrjedhojė e pushtimit dhe e sundimit katėrshekullor osman, shqiptarėt hynė nė historinė moderne tė ndarė nė tri besime tė ndryshme fetare: krahas feve tė mėparshme ortodokse e katolike, tė cilat i ruajti njė pjesė e popullsisė, u shtua edhe ajo myslimane, sė cilės i pėrkiste tashmė shumica e shqiptarėve.
Shek. XIX bashkė me kėtė ndarje fetare tė popullsisė trashėgoi edhe peshėn e rėndė tė politikės teokratike tė sulltanėve osmanė, qė vinte shenjėn e barazimit midis fesė e kombėsisė dhe e trajtonte popullin shqiptar, me tri besime, tė ndarė nė tri kombėsi tė ndryshme. Kėsaj politike i bėnė jehonė Patrikana greke e Stambollit, si dhe qarqet drejtuese tė shteteve fqinje e kishat e tyre respektive. Jeta shpirtėrore (ndėrgjegjja fetare) e besimtarėve shqiptarė sundohej nga tri institucione fetare, tri shkolla dhe tri kultura tė huaja. Kėto institucione klerikale vareshin nga tri qendra universale tė huaja, nga Halifati sulltanor, Patrikana fanariote dhe Papati roman, prej tė cilave asnjėra nuk e pėrkrahte idenė e njė shteti kombėtar shqiptar. Por ndryshe nga disa vende tė tjera ballkanike, popullsia shqiptare nuk u nda nė aq kombėsi sa edhe fe. Ndėrgjegjja fetare nuk e errėsoi dhe nuk e mbuloi asnjėherė ndėrgjegjen e kombėsisė shqiptare. Udhėtarėt e huaj tė shek. XIX kanė vėnė nė dukje se, ndėrsa nga pikėpamja fetare nė pėrgjithėsi ishte hapur njė hendek midis ortodoksit, katolikut e myslimanit tė tė njėjtit komb, te popullsia e Shqipėrisė mbizotėronte ndjenja e kombėsisė. Ndėrmjet elementėve tė feve tė ndryshme tė vendit u ruajtėn lidhjet shpirtėrore, ekonomike e shoqėrore, madje edhe lidhjet familjare. Me kėtė shpjegohet prania e sinkretizmit fetar tė pėrfaqėsuar nga “laramanėt” (tė krishterėt e fshehtė), pėrhapja e gjerė e bektashizmit me doktrinat e tij liberale dhe fakti qė Shqipėria nuk njohu asnjėherė grindje e luftėra fetare.
Megjithėse popullsia shqiptare i pati bėrė ballė kėsaj trysnie qindravjeēare dhe, siē shkruante udhėtari anglez Th. S. Hjugs (Th. S. Hughes) nė vitin 1820, e ruajti tė paprekur ndjenjėn e kombėsisė sė vet, ndarja nė tri fe tė ndryshme e sidomos varėsia e tyre nga institucione tė huaja klerikale dhe politika e pėrēarjes fetare, e ndjekur ndaj shqiptarėve, e vėshtirėsuan bashkimin e popullit shqiptar dhe u bėnė pengesė nė luftėn e tij kundėr zgjedhės sė huaj pėr ēlirimin kombėtar. Pėrveē kėsaj, Porta e Lartė, Patrikana greke prej nga vareshin kishat ortodokse tė Shqipėrisė, si dhe fuqitė e tjera tė huaja u pėrpoqėn t’i pėrdornin fetė nė Shqipėri si njė mjet qė i shėrbente politikės sė tyre. Rrjedhojat negative, qė vinin nga kjo ndarje fetare e shqiptarėve, mund tė shihen si njė nga faktorėt (pas atyre ekonomiko-shoqėrorė), qė pėrcaktuan ritmet disi tė ngadalshme tė procesit tė emancipimit politik dhe tė zgjimit kombėtar tė shqiptarėve.
Ndarja e popullsisė nė tri besime dhe politika e pėrēarjes fetare qė ndiqej ndaj saj, nuk mund tė mos shtronte pėrpara Lėvizjes Kombėtare Shqiptare disa detyra tė veēanta, qė nuk i ka njohur ajo e vendeve tė krishtere ballkanike. Feja e pėrbashkėt, krahas ideve kombėtare, ishte njė faktor qė i afronte shpirtėrisht elementėt pėrbėrės tė kėtyre popujve ballkanikė dhe qė shpejtoi bashkimin e tyre kombėtar nė luftėn ēlirimtare kundėr sundimtarėve osmanė, tė cilėt ishin myslimanė. Meqė popullsia e kėtyre vendeve i pėrkiste tė njėjtit besim fetar, udhėheqja e lėvizjes sė tyre pėrfitoi nga antagonizmi fetar me sundimtarėt osmanė pėr ta pėrdorur kishėn si forcė ideologjike dhe agjitatore nė lėvizjen ēlirimtare. Ndėrsa nė Shqipėrinė e shek. XIX, kur popullsia ishte e ndarė nė tri besime tė ndryshme fetare dhe kur 3/4 e saj ishte myslimane, domethėnė kishte tė njėjtėn fe me sundimtarėt osmanė, nuk mund tė bėhej fjalė pėr kėtė antagonizėm, tė shtruar nė rrafsh fetar.Nė kėto kushte bashkimi i shqiptarėve nė luftėn ēlirimtare do tė arrihej jashtė fesė, mbi fenė dhe vetėm i mbėshtetur nė parimin e kombėsisė. Rrjedhimisht lufta pėr afirmimin e parimit tė kombėsisė, qė ishte e pėrbashkėt pėr tė gjitha lėvizjet kombėtare ballkanike, pati nė Shqipėri veēoritė e saj, u ngrit jo vetėm jashtė fesė, por u drejtua njėherazi kundėr identifikimit tė pėrkatėsisė fetare tė elementėve tė ndryshėm tė popullsisė shqiptare me atė kombėtare dhe e zhveshi ndarjen fetare nga petku politik. Rilindėsit bėnė njė punė kėmbėngulėse e tė vėshtirė pėr tė kapėrcyer dasitė fetare dhe politikėn pėrēarėse tė sundimtarėve osmanė e tė Patrikanės sė Stambollit, qė identifikonin fenė me kombėsinė. Ata luftuan gjithashtu kundėr ēdo orvatjeje pėr ta shndėrruar ndarjen fetare nė pėrēarje politike-fetare.
Rilindja Kombėtare u ndesh edhe me konceptet fetare mbi kombin. Ideologjisė sė panislamizmit, tė panortodoksizmit etj., qė kishte gjetur mbėshtetje edhe nė disa qarqe ēifligare e borgjeze turkomane e grekomane shqiptare dhe qė identifikonte fenė me kombėsinė, ajo i kundėrvuri iluminizmin e racionalizmin e vet e, nė radhė tė parė, konceptin mbi kombin shqiptar si njė kategori e veēantė historike, qė ishte njė dhe i pandarė, megjithėse u takonte tri besimeve fetare, e qė dallohej nga kombet e tjera.
Iluministėt e vendosėn Rilindjen Kombėtare nė njė platformė tė pėrparuar, bashkėkohėse dhe jashtėfetare, nė parimin e kombėsisė, tė shqiptarisė. Parimi “Feja e shqiptarit ėshtė shqiptaria”, qė pėrshkon njė literaturė tė tėrė politike e artistike tė periudhės sė Rilindjes, ishte pa dyshim afetar, por jo antifetar, njė parim politik, qė synonte bashkimin e shqiptarėve, pavarėsisht nga pėrkatėsia e tyre fetare. Ky koncept i shqiptarisė si feja e shqiptarėve pushtoi gjatė epokės sė Rilindjes mendjet e zemrat e shqiptarėve, duke u bėrė njė forcė ideore, qė bashkoi shpirtėrisht e mendėrisht shqiptarėt nė luftėn pėr ēlirimin kombėtar. Tradita historike
Rilindja trashėgoi nga shekujt e mėparshėm njė pasuri tė ēmuar historiko-kulturore, me vlera morale e politike, mbi tė cilėn ajo u mbėshtet dhe tė cilėn e zhvilloi mė tej nė njė rrafsh tė ri, me njė platformė tė re ideologjike e politike. Ajo iu drejtua historisė dhe e pėrdori kėtė trashėgimi pėr tė afirmuar tė drejtėn e popullit shqiptar pėr tė jetuar i lirė e i pavarur. Rilindėsit i kthyen sytė nga e kaluara historike, jo vetėm pse kombi shqiptar, ashtu si kombet e tjera, merr prej andej burimin e tij, por edhe pėr t’i vėnė provat e lashtėsisė sė tij nė shėrbim tė detyrave qė qėndronin para lėvizjes kombėtare: pėr tė rritur krenarinė e bashkatdhetarėve nė luftėn e vėshtirė pėr ēlirimin kombėtar, pėr tė ndihmuar nė ngritjen e ndėrgjegjes sė tyre kombėtare, pėr tė forcuar mė tej individualitetin e shqiptarėve si komb dhe bashkimin e tyre pėrballė sundimtarėve osmanė, pėr t’u dhėnė njė mbėshtetje historiko-shoqėrore kėrkesave kombėtare dhe pėr tė tėrhequr vėmendjen e opinionit publik tė huaj ndaj ēėshtjes shqiptare. Rilindėsit e pėrdorėn historinė si njė mjet tė fuqishėm nė shėrbim tė kėsaj ēėshtjeje, si edhe pėr tė hedhur poshtė pohimet e atyre shteteve, tė cilėt, pėr tė arritur mė lehtė synimet e tyre ekspansioniste ndaj Shqipėrisė, ua mohuan shqiptarėve historinė. Rilindėsit u kapėn sidomos pas origjinės sė lashtė tė shqiptarėve dhe pas epokės sė Skėnderbeut. Nė rastin e parė ata u pėrpoqėn tė argumentonin e tė pėrhapnin tezėn mbi origjinėn pellazgjike ose ilire tė popullit shqiptar dhe tė provonin me kėtė se shqiptarėt janė ndėr banorėt mė tė vjetėr tė Ballkanit, autoktonė dhe zotėr tė ligjshėm tė truallit tė vet, tė cilin askush nuk kishte tė drejtė ta prekte. Nė rastin e dytė, duke evokuar e duke pasqyruar gjerėsisht nė letėrsi epokėn e Skėnderbeut, luftėn e tij ngadhnjimtare kundėr ushtrive tė Perandorisė sė fuqishme Osmane, rilindėsit synonin tė afirmonin vitalitetin e popullit shqiptar, aftėsinė e tij pėr t’u bashkuar politikisht dhe tė drejtėn pėr tėformuar shtetin e vet kombėtar.
Historisė i janė drejtuar edhe rrethet politike tė vendeve fqinje, sidomos pas formimit tė shteteve kombėtare. Qarqet politike serbe evokuan Perandorinė e Stefan Dushanit tė shek. XIV, ato greke Perandorinė Bizantine dhe ato bullgare Perandorinė Mesjetare tė Borisit e tė Simeonit. Sipas tyre, shtetet serb, grek e bullgar ishin trashėgimtarė tė perandorive pėrkatėse mesjetare dhe rrjedhimisht kishin “tė drejtėn historike” tė shtriheshin nė kufijtė e dikurshėm. Mirėpo asnjė nga kėto perandori nuk shtrihej nė gjithė Ballkanin ose nė pjesėn mė tė madhe tė tij, tė banuar si nė tė kaluarėn edhe nė shek. XIX nga popuj tė ndryshėm, qė ishin zotėr tė trojeve ku jetonin. Rrjedhimisht synimi pėr t’i rikrijuar ato, qė ishte shprehje e politikės ekspansioniste tė kėtyre shteteve, cenonte rėndė interesat e popujve ballkanikė, ndėrsa, nė rastin e shqiptarėve, ēonte nė pushtimin e territoreve tė tyre etnike, amtare, ose nė copėtimin e tyre. Orvatjet pėr pėrmbushjen e kėtyre synimeve u bėnė shkak pėr luftėra ndėrmjet vetė vendeve ballkanike.
Pėrdorimi i traditės historike nga Lėvizja Kombėtare Shqiptare nuk kishte prirje tė tilla ekspansioniste. Shqiptarėt nuk kishin formuar nė tė kaluarėn ndonjė perandori, sė cilės t’i referoheshin mendimtarėt e veprimtarėt rilindės. Epoka mė e ndritur, tė cilėn e evokuan rilindėsit, ishte ajo e Skėnderbeut. Por kufijtė e shtetit tė lirė e tė pavarur shqiptar, tė krijuar prej tij nė shek. XV shtriheshin nė toka shqiptare, madje nuk i pėrfshinin tė gjitha kėto toka; ky shtet lindi dhe qėndroi nė truallin shqiptar dhe zhvilloi, derisa u shtyp, njė luftė mbrojtėse kundėr agresionit osman.
Ndryshe nga ai i vendeve fqinje ballkanike, historicizmi i Rilindjes Shqiptare, argumentimi i karakterit historik tė pėrkatėsisė etnike tė trojeve shqiptare, shėrbeu si mbėshtetje pėr bashkimin politik tė shqiptarėve dhe tė territoreve tė banuara prej tyre jo vetėm nė tė kaluarėn, por edhe nė periudhėn mė tė re, nė shek. XIX.
Faktori ndėrkombėtar
Lufta pėr ēlirimin kombėtar, pėr formimin e njė shteti tė bashkuar shqiptar, ashtu si nė vendet e tjera tė Ballkanit, edhe nė Shqipėri nuk mund tė zhvillohej jashtė ndikimit tė Fuqive tė Mėdha dhe tė raporteve ndėrkombėtare tė kohės.
Nė shek. XIX Fuqitė e Mėdha e kishin vėnė Perandorinė Osmane nėn ndikimin e tyre, ishin bėrė tanimė njė faktor i dorės sė parė qė pėrcaktonte fatin e saj dhe tė zotėrimeve tė saj duke pėrfshirė edhe ato ballkanike. Tė bindura tanimė pėrfundimisht se kjo Perandori po shkonte drejt shembjes sė pashmangshme, kėto shtete punonin pėr tė forcuar mė tej ndikimin nė zotėrimet e saj dhe mbi shtetet qė do tė dilnin pas rrėnimit tė saj. Nė kėto rrethana, si lėvizjet kombėtare, ashtu edhe procesi i formimit tė shteteve nacionale, nuk mund tė zhvilloheshin nė mėnyrė tė pavarur dhe jashtė ndikimit e vullnetit tė Fuqive tė Mėdha. Ashtu si kėto lėvizje, edhe ajo kombėtare shqiptare, ishin bėrė pjesė e marrėdhėnieve ndėrkombėtare. Zgjidhja e ēėshtjes kombėtare nė kėto vende pėrcaktohej nė njė shkallė tė konsiderueshme nga kėto marrėdhėnie ndėrkombėtare.
Kėshtu, edhe pse patėn shpėrthyer nė Serbi kryengritja e parė mė 1804 dhe e dyta mė 1815, ndėrsa nė Greqi e nė Rumani mė 1821, kėto vende u ēliruan nga robėria osmane vetėm pas disfatės qė Turqia pėsoi nė Luftėn ruso-turke tė viteve 1828-1829, kur, sipas traktateve tė paqes ndėrmjet Rusisė e Perandorisė Osmane, u njoh autonomia e principatės serbe dhe e Malit tė Zi, u pėrforcua autonomia e principatave tė Vllahisė e tė Moldavisė dhe u njoh pavarėsia e Greqisė, e cila u sanksionua edhe me Traktatin e Londrės tė Fuqive tė Mėdha mė 1830. Edhe Bullgaria, ndonėse u pėrfshi mė 1876 nga njė lėvizje kryengritėse kundėr robėrisė osmane, u shpall si principatė autonome (pjesa veriore e saj) dhe si njėsi shtetėrore nėn vasalitetin e sulltanit, me emrin Rumelia Lindore (pjesa jugore), pas shpartallimit tė Perandorisė Osmane nė Luftėn ruso-turke tė viteve 1877-1878 dhe pas Traktatit tė Shėn-Stefanit dhe atij tė Berlinit mė 1878.
Rol vendimtar ka pasur faktori i jashtėm edhe nė Lėvizjen Kombėtare Shqiptare, si dhe nė fatin e ēėshtjes shqiptare nė pėrgjithėsi. Por, ndryshe nga vendet e tjera tė Ballkanit, ndėrhyrjet e kėtij faktori nė Lėvizjen Kombėtare Shqiptare tė periudhės sė Rilindjes kanė qenė, me ndonjė pėrjashtim, me rrjedhoja negative pėr zgjidhjen e ēėshtjes shqiptare. Asnjė nga Fuqitė e Mėdha nuk e mori nėn sqetull ēėshtjen shqiptare dhe nuk u angazhua pėr zgjidhjen e saj. Ky qėndrim mospėrfillės, madje edhe opozitar i shteteve evropiane ndaj ēėshtjes kombėtare shqiptare, qė do tė vazhdonte edhe pas Rilindjes, ndonėse ka qenė diktuar nga interesat e tyre tė njohur politikė dhe strategjikė nė Ballkan dhe veēanėrisht nė Shqipėri, si edhe nga synimi pėr tė ruajtur ekuilibrin ndėrmjet tyre, ka qenė pėrcaktuar edhe nėn ndikimin e faktorit fetar. Dihet se afria e besimit fetar ka nxitur jo vetėm Rusinė, ku identifikimi populist i kombit me fenė ishte mė i spikatur (“rus” kishte kuptimin “kristian” - i krishterė), por edhe Fuqitė e tjera tė Mėdha evropiane tė pėrkrahnin lėvizjen kombėtare tė popujve tė krishterė tė Ballkanit. Ndėrkaq, lėvizja kombėtare e popullit shqiptar, shumica e tė cilit i pėrkiste fesė myslimane, pėrgjithėsisht nuk ka gėzuar njė pėrkrahje tė tillė edhe kur ka pėrjetuar kulmet e saj, madje tė atilla qė rrallė mund tė ndeshen edhe nė vendet e tjera tė Ballkanit, siē kanė qenė periudha e Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit (1878-1881) dhe ajo e Kryengritjes sė Pėrgjithshme tė vitit 1912.Por edhe Fuqitė e Mėdha, ndonėse pėrgjithėsisht i sinkronizonin veprimet e tyre kur ndėrhynin nė Perandorinė Osmane dhe posaēėrisht nė Shqipėri, nuk kanė mbajtur gjithnjė e tė gjitha tė njėjtin qėndrim ndaj ēėshtjes shqiptare. Janė tė njohura sidomos qėndrimet e veēanta tė Austro-Hungarisė, e cila, edhe pse kur ishte fjala pėr ndėrhyrjet nė Perandorinė Osmane vepronte si njė nga gjymtyrėt mė tė rėndėsishme tė koncertit tė shteteve evropiane, punonte njėherazi pėr tė nxitur zhvillimin kulturor tė shqiptarėve, qė e shihte si njė mjet pėr forcimin tek ata tė ndjenjave kombėtare. Kjo politikė diktohej, pa dyshim, nga interesat e saj ekonomikė e politikė nė Shqipėri, si vend me njė pozicion tė rėndėsishėm nė Adriatik, nga synimi i Vjenės pėr tė shfrytėzuar pėr kėta interesa Lėvizjen Kombėtare Shqiptare. Nė pragun dhe sidomos gjatė luftėrave ballkanike (1912-1913) Austro-Hungaria nisi tė pėrkrahte nė fillim idenė e vendosjes sė njė administrimi autonom nė Shqipėri e mė pas, nė periudhėn e pėrgatitjes sė Shpalljes sė Pavarėsisė, atė tė njė shteti kombėtar shqiptar.
Ndėrhyrja e faktorit tė jashtėm nė ēėshtjen shqiptare ka qenė e shumėfishtė: krahas Fuqive tė Mėdha nė lėvizjen shqiptare ndėrhynin jo vetėm me mjete propagandistike e diplomatike, por edhe me agresionin e hapur ushtarak, edhe shtetet fqinje (Serbia, Greqia dhe Mali i Zi). Duke filluar nga vitet 30 tė shek. XIX, kėto shtete ndiqnin njė politikė ekspansioniste pėr pushtimin e tokave shqiptare. Nė kėto kushte Rilindja Shqiptare u detyrua ta drejtonte tehun e luftės njėherėsh nė dy fronte: kundėr sunduesve osmanė pėr ēlirimin kombėtar dhe kundėr lakmive shoviniste tė shteteve fqinje, tė cilat pėrkraheshin nga Fuqitė e Mėdha, sidomos nga Rusia, pėr mbrojtjen e tėrėsisė territoriale tė Shqipėrisė. Lufta nė dy fronte, me dy objektiva, pėrbėnte njė veēori tė lėvizjes shqiptare tė epokės sė Rilindjes, e cila e bėnte atė tė dallohej nga lufta qė zhvilluan kombet e tjera tė Ballkanit nė shek. XIX. Megjithatė, kjo veēori nuk i pėrjashtoi aspak shqiptarėt e lėvizjen e tyre kombėtare nga fronti i pėrbashkėt i qėndresės sė popujve tė Ballkanit kundėr zgjedhės shekullore osmane, gjatė sė cilės u treguan tė gatshėm pėr tė bashkėpunuar me popujt fqinj tė Gadishullit Ballkanik dhe dhanė njė kontribut tė ēmuar.
Pasojat e ndėrhyrjeve tė jashtme Shqipėria i ndjeu tepėr rėndė. Brenda 40 vjetėve tė fundit para Shpalljes sė Pavarėsisė (1912), Fuqitė e Mėdha dhe sidomos shtetet fqinje ballkanike, qė pėrkraheshin prej tyre, ndėrhynė, madje edhe me mjete ushtarake, dy herė nė ēėshtjen shqiptare: nė vitet 1878-1881, kur iu kundėrvunė Lidhjes sė Prizrenit dhe kėrkesave tė vazhdueshme tė saj pėr njė shtet autonom shqiptar dhe kur me vendimet e Kongresit tė Berlinit gjymtuan rėndė territoret shqiptare, si dhe mė 1912-1913, kur edhe pse e njohėn shtetin e pavarur, tė porsashpallur shqiptar, i shkėputėn atij mė shumė se gjysmėn e territoreve dhe tė popullsisė, qė ua aneksuan shteteve fqinje. Periodizimi i lėvizjes kombėtare
Epoka e Rilindjes dhe lėvizja kombėtare qė u zhvillua gjatė saj pėrbėjnė njė proces unik e tėrėsor. Megjithatė, sikurse ėshtė pranuar nė historiografinė shqiptare, ajo ndahet nė disa periudha ose faza.
Faza e parė fillon nė vitet 30 tė shek. XIX dhe vijon deri nė vitet e shpėrthimit tė Krizės Lindore, mė 1876-1877. Kjo ėshtė periudha e ndryshimeve tė rėndėsishme nė jetėn ekonomiko-shoqėrore, politike e kulturore tė vendit, e konsolidimit tė procesit tė formimit tė shqiptarėve si komb. Nė kėtė fazė nis tė pėrvijohet mendimi politik i Rilindjes, i ideologjisė dhe i programit tė saj, qė u pėrpunua nga ideologėt e parė tė Rilindjes. Pėrpjekjet pėr afirmimin e kombit shqiptar nėpėrmjet lėvrimit e pėrhapjes sė kulturės dhe tė arsimit shqip u shoqėruan me njė zhvillim tė tillė tė kulturės kombėtare tė paparė deri atėherė, qė nė kushtet, nė tė cilat ndodhej Shqipėria asokohe, e pati qendrėn e vet mė shumė nė kolonitė shqiptare tėmėrgimit, por edhe brenda vendit. Nė kėtė fazė tė lėvizjes kombėtare u formulua, ndonėse jo nė mėnyrė tė plotė, edhe kėrkesa e organizimit autonom tė trojeve shqiptare. Kjo periudhė karakterizohet gjithashtu nga njė varg kryengritjesh tė popullsisė fshatare e qytetare qė shpėrthyen nė vitet 30-40 dhe qė vazhduan thuajse pa ndėrprerje deri nė fillimin e Krizės Lindore, mė 1876-1877. Epoka e re historike nė tė cilėn u zhvilluan u dha atyre tipare tė reja, karakteristike pėr lėvizjet ēlirimtare tė Rilindjes.
Faza e dytė pėrfshin vitet 1878-1881, kur nė kushtet e Krizės Lindore, njė element i rėndėsishėm i sė cilės ishte edhe Lėvizja Kombėtare Shqiptare, u shėnua njė kthesė e rėndėsishme nė zhvillimin e saj, u krijua organizata mbarėshqiptare – Lidhja e Prizrenit. Lidhja dhe udhėheqėsit e saj pėrpunuan programin mė tė plotė politik tė lėvizjes kombėtare pėr mbrojtjen e tėrėsisė territoriale tė Shqipėrisė qė kėrcėnohej nga monarkitė fqinje, pėr bashkimin e tė gjitha trevave shqiptare nė njė shtet autonom kombėtar. Nė kėtė fazė, nėn drejtimin e Lidhjes sė Prizrenit dhe tė udhėheqėsve tė saj mė tė vendosur, u bė pėrpjekja e parė pėr tė sendėrtuar me rrugėn e luftės sė armatosur programin e lėvizjes kombėtare, pėr tė themeluar shtetin kombėtar shqiptar. Nga kjo fazė ēėshtja shqiptare u bė njė realitet objektiv nė politikėn ballkanike tė Fuqive tė Mėdha, njė element i pandarė i kombinacioneve tė tyre diplomatike nė Ballkan dhe nė Evropė.
Faza e tretė e lėvizjes kombėtare shtrihet nga vitet 1881 dhe mbyllet mė 1908, me revolucionin e turqve tė rinj. Nė kėtė periudhė Lėvizja Kombėtare Shqiptare, edhe pse nuk njohu pika tė atilla kulmore, siē ishin vitet e Lidhjes sė Prizrenit, erdhi duke u rritur, si nga pikėpamja cilėsore, me zhvillimin e mėtejshėm tė mendimit politik e tė kulturės, ashtu edhe nga organizimi i saj. Nė vitet e para pas shtypjes sė Lidhjes sė Prizrenit mori hov lufta pėr shkollėn dhe kulturėn kombėtare, u hodhėn themelet e shkollės kombėtare, u zhvillua letėrsia shqipe, u zgjerua publicistika shqiptare, zhvilloi veprimtarinė e vet njė varg i tėrė shkrimtarėsh, mendimtarėsh e publicistėsh, qė krijuan vepra, tė cilat vunė themelet e letėrsisė dhe tė kulturės sė sotme shqiptare. Nė kėtė periudhė zgjerohet mė tej veprimtaria patriotike e kolonive shqiptare tė mėrgimit, qė dhanė njė kontribut tė ēmuar nė lėvizjen kombėtare. Vitet e fundit tė shek. XIX shėnuan njė ngritje tė re tė lėvizjes pėr autonominė e Shqipėrisė, qė u shpreh nė dy drejtime kryesore: sė pari, nė pėrgatitjen e njė vargu memorandumesh, peticionesh e traktatesh politike (ku spikat vepra “Shqipėria ē’ka qėnė, ē’ėshtė dhe ē’do tė bėhetė?”), me tė cilat u pasurua mė tej programi politik i Rilindjes pėr formimin e shtetit kombėtar, pėr organizimin e kushtetutėn e tij; sė dyti, nė themelimin e njė organizate tė re mbarėshqiptare, tė Lidhjes sė Pejės (1899-1900), qė mori pėrsipėr tė vazhdonte, nė kushtet e reja, misionin historik tė Lidhjes sė Prizrenit. Themelimi i komiteteve “Pėr lirinė e Shqipėrisė” dhe veprimtaria e tyre (1905-1908) ishte dėshmi e ngritjes sė mėtejshme tė shkallės sė organizimit tė lėvizjes kombėtare nė kėtė fazė. Ndonėse vazhdoi tė zhvillohet nė mėnyrė tė pavarur, me interesat e saj tė veēanta, Lėvizja Kombėtare Shqiptare u bashkua me atė tė turqve tė rinj dhe u bė njė faktor i rėndėsishėm pėr fitoren e Revolucionit xhonturk tė vitit 1908.Faza e katėrt (1908-1912) hapet me fitoren e Revolucionit xhonturk dhe mbaron me Shpalljen e Pavarėsisė tė Shqipėrisė mė 28 Nėntor 1912. Kjo ėshtė periudha e rritjes sė lėvizjes politiko-kulturore (mė 1908-1910) dhe e kryengritjeve tė mėdha shqiptare kundėr sundimit osman nė vitet 1910-1912, tė cilat dallohen si nga pėrmasat e shkalla mė e lartė e organizimit, ashtu edhe nga programi politik autonomist qė parashtruan. Lėvizja kombėtare u bė nė kėto rrethana njė faktor i rėndėsishėm ndėrkombėtar, ndėrsa kryengritjet shqiptare tė viteve 1910-1912 e dobėsuan pushtetin osman nė Ballkan dhe i hapėn rrugėn shkatėrrimit tė tij pėrfundimtar pas luftėrave ballkanike tė viteve 1912-1913.
Kryengritjet, sidomos ajo e pėrgjithshme e vitit 1912, pėrgatitėn truallin pėr Shpalljen e Pavarėsisė sė Shqipėrisė, qė ishte njė fitore e madhe historike me tė cilėn mbyllet epoka e Rilindjes Kombėtare. Por, i shpallur nė vitet e luftėrave ballkanike dhe pėr shkak tė vendimeve tė padrejta tė Konferencės sė Londrės tė Ambasadorėve tė Fuqive tė Mėdha (1912-1913), shteti i pavarur shqiptar nuk arriti tė bashkojė, siē ishte pėrcaktuar nė platformėn politike tė Rilindjes, tė gjitha trojet e Shqipėrisė, pjesa mė e madhe e tė cilave mbeti jashtė kufijve tė tij, nėn robėrinė e shteteve fqinje, tė Serbisė, tė Malit tė Zi e tė Greqisė. Nė kėto rrethana ēėshtja kombėtare shqiptare mbeti e pazgjidhur pėrfundimisht, duke u kthyer nė periudhat mė pas nė njė problem i lėvizjes pėr ēlirimin kombėtar tė asaj popullsie shqiptare qė mbeti nė ato shtete dhe duke u bėrė njėherazi njė faktor qė ndikoi fuqishėm nė marrėdhėniet e shtetit shqiptar me kėto vende fqinje.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Sa here nje adoleshent vdes nga droga,sa here nje djale humbet jeten nga motorri,sa here qe nje vajze shitet ne perpjekjen per te mbijetuar. Shoqeria thote : ''Kjo eshte rinia sotme'' 

Katilja
Moderator
Moderator

Shteti: Burrel
Postime: 1144
Kyējet nė forum: 2995
Regjistruar mė: 17/02/2013
Profesioni: forumxhie

Shiko profilin e anėtarit

Mbrapsht nė krye Shko poshtė

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Mbrapsht nė krye


Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi